Kai manęs nebus

Kai pavargus nuo rūpesčių, metų, klajonių,
Aš užgesiu kaip žvakė, ištirpsiu kaip vaškas.
Nebeliks išminties, abejingų svajonių,
Kaip poemos gale – pasiliks tiktai taškas.

Ir išlėks mano siela į tamsą su vėjais,
Kur nebėra upokšnių, nebėra gėlių.
Ir pamiršim visai, apie ką mes kalbėjom,
Negirdėsiu jau niekada žodžio myliu.

Ką paliksiu išėjus į dulkiną karstą,
Ištrepentus rugsėjo žolynų takus?
Kažkada mano balso sudrebintą garsą,
Nuvalytus geltonus pušynų sakus.

Gal pamirš mane žemė, ištrins kaip purvyną,
Ir nuplaus mano pėdsakus ryto lietus.
Likę kartos dainuos, gers raudonąjį vyną,
Nieks nesveikins manęs, sveikins vieni kitus...

Liks tik užrašas trumpas ant mano paminklo,
Bet ir tas juk ne man. Tegu skaito kiti.
Ten pušelė alsuos – jos šakelė nulinko,
Lietaus ašara kaupsis juodam debesy...
Irma

2006-10-18 03:16:50

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2006-10-18 12:42:23

Irmule,eilėraštis tikrai labai, labai gražus. Nu niekaip negaliu suprast kodėl taip gražiai rašyti reikia apie tuoj užgesiančią žvakę, dulkiną karstą. Va apie lietų, apie vyną, nors šiek tiek apie kaimyną... Lieku laukti smagesnių darbų.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2006-10-18 11:23:50

...nesielvartauk...ir gyvensi amžinai...sėkmės