Bręstantis blogis (9)

Deivės šauksmas skverbėsi į žemes gelmes, atkakliai žadindamas miegantį drakoną. Žinia, kurią siuntė Halija, nepažadino drakono. Galėjo praeiti daug laiko, kol jis pabustų, bet Deivės šauksmas buvo pastovus ir atkaklus ir drakonas pabudo. Nupurtęs nuo savęs šimtmečiais aplipusį purvą, jis pradėjo kilti į paviršių. Iš pradžių lėtai, po truputį greitėdamas kilo į viršų. Galingas kūnas pralaužė uolėtą paviršių ir pakilo į dangų.
Žvaigždės lėtai sukosi juodame nakties šuliny. Per visą dangų nuo vieno krašto ligi kito driekėsi miglotai švytinti Paukščių tako juosta. Drakonas pažvelgė žemyn ir pamatė sugriautas pilis, suniokotus kaimus.
Chaosas įsiviešpataus planetoje, kai žlugs paskutinė karalystė, – skelbė Planetų sargų pranašystė. – Tas, kas išduos, bus pasmerktas. Tas, kas kausis, turės paaukoti savo gyvybę“, – tęsė pranašystė.
Visur tvyrojo siaubas ir neviltis. Pabėgėlių vilkstinės lėtai judėjo keliais. Drakonas pajuto kažką tamsaus ir pavojingo net jam, šios planetos sargui. Blogis sklido iš Tamsiosios pelkės. Drakonas nuskrido į tą pusę.
Iš žvakių ir nedidelių indelių sudaryto apskritimo viduryje gulėjo nuoga elfė. Jos kūnas išdažytas baltomis juostomis, o krūtys ir pilvas ištepti juodu skysčiu. Elfė atrodė tarsi ne šio pasaulio būtybė, jos sustingusios akys žvelgė į tuštumą. Smorgas laikė rankoje aukojimo peilį ir kartojo užkeikimą:
– Stgahar, Ghavart…
Tą pačią akimirką aukojimo peiliu perrėžė elfei pilvą, drauge stengdamasis, kad ant jo nepatektų nė lašelis kraujo.
Smorgas pajuto artėjantį drakoną. Planetos sargas iškvėpė liepsną į juodąjį magą. Tai, ką išvydo, buvo nesuprantama: ugnis, kurią dievai apdovanojo drakonus, turėjo sunaikinti Chaoso magą, bet jis liko gyvas.
„Bandyk dar, jaunikli“, – išgirdo drakonas pašaipias Smorgo mintis. – Aš valdžiau šią planetą iki tol, kol joje atsirado karalystės. Aš visą laiką buvau čia ir mano magija stipresnė. Pasiduok ir mirtis bus lengva.“
„Jūsų padermė buvo ištremta“, – jis atsakė, ruošdamasis smogti Smorgui.
Drakonas prisiminė prieš dešimtis tūkstančių vasarų vykusį karą tarp planetos gyventojų ir Chaoso magų. Burtininkų  nesustabdė nei ginklai, nei įtvirtinimai. Planetos gyventojai kovėsi narsiai, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tamsos magiją. Chaoso magai prikeldavo mirusiuosius. Tąkart – kaip byloja legendos – chaoso magai apsupo paskutinę pilį, ginamą paskutinio elfų karaliaus ir jo asmeninės gvardijos: visi kiti žuvo nelygioje kovoje. Tada į kovą įsikišo dievai, sukūrę drakonus. Panaudodami visas senosios magijas žinias, dievai užkeikė drakonus ilgam gyvenimui ir atsparumui prieš magiją. Drakonams buvo įsakyta sunaikinti Chaoso magus ir ateityje saugoti planetą nuo tamsos prisikėlimo. Pirmieji drakonai puolė magus ir prasidėjo penkias dienas vykęs mūšis. Juodieji burtininkai prikėlė visus savo mirusius karius ir panaudojo visas chaoso magijos žinias, norėdami sunaikinti nors vieną drakoną, tačiau veltui. Magiška ugnis, kuria dievai apdovanojo drakonus, sunaikino juodųjų armijas, palikdama tik Chaoso magus, kuriuos apsaugojo galingi Chaoso burtai. Tada Dievai prakeikė magus, ištremdami į Chaoso gelmes ir sukurdami užkeikimus, neleidžiančius trisdešimt tūkstančių vasarų burtininkams pasirodyti. Dabar jie grįžo.“
Drakonas išgirdo gamtos deivės Halijos balsą, kuris skambėjo aiškiai, užgoždamas visas mintis: „Vienas tu negalėsi įveikti Chaoso mago. Jis valdo visas keturias stichijų galias. Tas, kuris įvaldys keturias stichijų galias, galės įveikti Smorgą. Privalai skristi į juodųjų gnomų karalystę ir padėti Taertui.“
Drakonas norėjo susikauti su Smorgu, bet supratęs, kad ne jo jėgomis galynėtis su Chaoso magu, apskriejo ratą aplink Juodąją pelkę ir nuskrido link juodųjų gnomų karalystės.
Visur buvo drėgna ir šalta. Sniegas byrėjo iš tamsos ir atrodė ne baltas, o balzganas tarytum išdegę pelenai ir vos palietęs žemę jis byrėjo smulkutėmis dulkėmis, visai kaip pelenai. Mėnulis lyg vienišas keleivis pelkyne įklimpo sunkiuose tumuluose ir retkarčiais kyščiojo iš jų savo pageltusį veidą, išryškėjo šešėliai. Stori, gumbuoti kamienai mėnesienoje žvilgėjo sidabru.
Drakonas matė liepsnojančius kaimus ir miestų griuvėsius. Kelių nesimatė – tik vilkstinės pabėgėlių ir lavonai, tapę laukinių žvėrių maistu. Vieni bėgo į mūro sienomis apjuostus miestus, kiti – tvirtino savo gyvenvietes, ruošdamiesi kovai su priešu.
Jis greitai priskrido pilį. Kalbama, kad dievai pastatė ne vieną pilį, galinčią atremti netgi Chaoso magų puolimą, ir paskyrė tokias pilis genčių vadams, gavusiems karalių vardus. Ši pilis priklausė juodųjų gnomų  karaliui. Jis apžvelgė įtvirtinimus: bokštuose pozicijas buvo užėmę lankininkai, tolumoje matėsi kovai paruoštos katapultos ir balistos.
Drakonas nusileido plyname lauke netoli gynybinių įtvirtinimų. Laukti ilgai neteko. Drakonas išvydo juodųjų gnomų karaliaus Taerto vėliavą – auksinis kardas raudoname fone. Karalius, lydimas asmens sargybinių, prijojo prie drakono.
– Būk pasveikintas, karaliau, – tarė drakonas, tramdydamas savo ugninį kvėpavimą. Valdovas nulipo nuo žirgo. Nusilenkė ir senovinė drakonų  kalba kreipėsi į planetos sargą:
– Dievai išgirdo mūsų maldas ir atsiuntė keršto įrankį. Būk pasveikintas, drakone.
Taertas staiga nutilo ir pažvelgė į dangų.
– Priešas artėja! – suriko asmens sargybinis.
– Grįžkite į pilį, – tarė drakonas, tramdydamas savo ugninį kvėpavimą. – Aš susikausiu su Smorgu. Ši kova bus mano.
Drakonas metėsi aukštyn. „Planetos sarge, – pasigirdo gamtos deivės Halijos balsas, – tu jo nenugalėsi – žūsi. Pranašystė skelbia, kad tas, kuris valdys visas keturias stichijų galias, galės įveikti Chaoso magą.“
Drakono smūgis Smorgui buvo stiprus. Juodasis burtininkas ėmė kristi žemėn. Jis atsimušė tiesiai į apgriuvusį namą – palaidodama po savo griuvėsiais Chaoso magą.
Drakonas staigiai nėrė į viršų, ruošdamasis antram puolimui, nes Blogio jausmas neišnyko – priešingai, jis tik sustiprėjo. Netikėtai burtininkas išlindo iš griuvėsių ir, visų nuostabai, ėmė kilti į viršų ir pavirto skaisčiai violetiniu žiburiu, privertusiu visus užsimerkti. Švytėjimui išnykus, Smorgo nebebuvo – burtininko vietoje skriejo auksinis slibinas. Slibinas artėjo prie drakono.
– Visa ugnis į slibiną! – užriko juodųjų gnomų karalius. – Kariai, padėkime drakonui!
Oru prašvilpė šimtai trumpų arbaleto strėlių. Gnomai negailėjo strėlių – iš visų šešių gynybos bokštų į slibiną pasipylė strėlių lietus. Tačiau strėlės pralėkė nepalietusios Chaoso mago. Jos buvo  nukreiptos į drakoną.
„Pajusk mano jėgą…“ – sušnibždėjo Smorgas. Oras aplink drakoną ūmai sutirštėjo ir jis  pajuto, kad nebegali skristi. Drakonas bandė nukreipti žvilgsnį kitur, tačiau pajuto, kad negali to padaryti. Jis bandė išskleisti sparnus, tačiau veltui – kūnas neklausė mintimis duodamų nurodymų.
„Chaosas galingesnis už tave, jaunikli“, – aiškiai nuskambėjo Smorgo mintys, – tarnauk man. Deivė tau nepadės.“
„Netarnausiu! – mintyse suriko Drakonas. – Deive, suteik man jėgų.“
„Mirk!“ – Smorgo mintyse buvo aiškus triumfas.
Drakoną nematoma jėga bloškė į viršų ir pirmiau, nei jis atsipeikėjo, pajuto smūgį į nugarą bei keistą garsą. Po buvo veriantis skausmas, nes visos strėlės įsmigo į jo kūną.
„Nusilenk mano jėgai ir liksi gyvas!“ – nuaidėjo Chaoso mago mintys.
„Tarnauju tik gėriui...“ – kovodamas su skausmu tarė drakonas ir nebaigęs minties pajuto, kaip Blogio jėga jį vėl pakėlė aukštyn. Burtininkas jį valdė kaip žaisliuką, mėtydamas ore ir vėl pagaudamas, mėgaudamasis drakono skausmu. Drakonas pajautė artėjant milžinišką energiją, kuriai niekas negalėjo atsispirti.
„Deive. Kur tu, deive? Aš mirštu“, – pagalvojo drakonas. Paskutiniu momentu prieš akis iškilo deivės portretas – jos akys pilnos šilumos ir meilės. Drakonas pajuto savo viduje kažką naujo – keistą jausmą, tarsi šilumą, lyg kažkas jį būtų apgaubęs šviesa. Deivė suteikė drakonui magiškos ugnies, kuri turėjo sunaikinti net tik drakoną, bet ir juodąjį magą.
„Ugnies galia, įsakau tau išsiveržti – Drakono galia įsakau tau būti laisvai“, – mintyse ištarė drakonas. Jis žinojo ką darąs – ši komanda išlaisvins maginio kristalo saugomą energiją ir po kiek laiko jis pavirs didžiule liepsna, galinčia sudeginti bet ką. Drakonas, tramdydamas skausmą, ėmė skrieti link slibino. Iš pradžių ėmė švytėti nedidelė blausi liepsnelė, kuri didėjo kiekvieną akimirką, kol tapo akinančiai raudona ugnimi, apjuosta žaliu švytėjimu. Ji buvo tokia ryški, kad visi, kas nenorėjo apakti, turėjo užsimerkti. Po to pasigirdo didelis trenksmas, tarsi vienu metu būtų iššovę keletą patrankų ir didelis uraganas, kuris nubloškė pilies gynėjus nuo įtvirtinimų. Tik kai gamtos jėgos nurimo, pilies gynėjai išvydo ant drakono stovintį Chaoso magą. Planetos sargas buvo miręs.
– Planeta yra mano! – Smorgas užvertė į dangų  snukį, kruvinos lūpos išsitempė dūdele ir žemas, širdį veriantis staugimas ištrūko į laisvę, nuskriejo tiesiai žvaigždes, aukščiau paties mėnulio.
Žinia apie drakono mirtį pasklido po visas karalystes ir visus nuliūdino. Dievai bandė neleisti Smorgui užgrobti kitas karalystes. Tačiau jiems nelabai sekėsi. Jei ir buvo lemta atkovoti karalystes, tai turėjo padaryti ne dievai. Susivieniję planetos gyventojai galėjo sukliudyti Smorgui skleisti blogį. Pranašystė skelbė: „Tas, kuris įvaldys keturias stichijų galias, galės įveikti Chaoso magą.“ 
jovaras

2015-12-28 23:12:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Starfire

Sukurta: 2016-01-07 19:51:30

Skaičiau skaičiau. Žiūriu, iš pradžių yra klaidų, bet paskui viskas labai sklandžiai surašyta. Įsidėmėjau kiekvieną veiksmą :)

Deivės šauksmas skverbėsi į žemes gelmes, atkakliai žadindamas miegantį drakoną. Žinia, kurią siuntė Halija, nepažadino drakono. Galėjo praeiti daug laiko, kol jis pabustų, bet Deivės šauksmas buvo pastovus ir atkaklus ir drakonas pabudo. – Deivės šauksmas skverbėsi į žemes gelmes, atkakliai žadindamas miegantį drakoną. Žinia, kurią siuntė Halija, nepažadino jo. Galėjo praeiti daug laiko, kol jis pabustų, bet Deivės šauksmas buvo pastovus, ir atkaklus drakonas pabudo.

Nupurtęs nuo savęs šimtmečiais aplipusį purvą, jis pradėjo kilti į paviršių. Iš pradžių lėtai, po truputį greitėdamas kilo į viršų. Galingas kūnas pralaužė uolėtą paviršių ir pakilo į dangų. – paryškinto nereikia.

Iš žvakių ir nedidelių indelių sudaryto apskritimo viduryje gulėjo nuoga elfė. Jos kūnas išdažytas baltomis juostomis, o krūtys ir pilvas ištepti juodu skysčiu. – antrą sakinį taisyčiau, nes laikai ne tie. Gal jos kūnas buvo išdažytas?

– Planeta yra mano! – o kodėl ne „Planeta mano!?“ Ar ne geriau?

Vartotojas (-a): Pisha

Sukurta: 2016-01-06 21:46:05

"Jis atsimušė tiesiai į apgriuvusį namą – palaidodama po savo griuvėsiais Chaoso magą." - taisytinas sakinys.
"bandė neleisti Smorgui užgrobti kitas karalystes" - kitų karalysčių
Patiko kova su drakonu. Įdomu buvo, kad jis puolė, nors Deivė patarė to nedaryti. Reikėjo dar su tu pažaisti (kodėl vis tik nepklausė?).
Gerai, kad jau yra minties užuomazgos, jog atsiras herojus. Nes kažkaip tik žudo ir žudo čia visus :(
Gal pavadinimas būtų geriau Brestantis gėris? Nes blogis čia jau priprendęs ir besiduodantis per visą pasaulį (juokauju dėl pavadinimo čia:))
 

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2015-12-29 12:30:29

Nežinau, kokio lygio komentarų reikia. Bet pirmiausia manau, kad stiliaus negerumai nelabai ką domina. Todėl tik pranešu, kad skaičiau. O stiliaus pagerinimui reikalingas pojūtis, įdirbis.
Pvz., žodžių kartojimas gretutiniuose sakiniuose. Chaoso magai, drakonai, pranašystė, pelenai, strėlės, karalystės… Tas stilius išlaikomas visur.
Štai pirma pastraipa. Gerai matosi ir nesunkiai pataisomi (norint) trys kilimai (pradėjo kilti į paviršių ir tolesni sakiniai); trys drakonai; pastovus ir atkaklus > užtenka atkaklus.

Vienur kitur yra neapdairumo, pvz.: Jis atsimušė tiesiai į apgriuvusį namą – palaidodama po savo griuvėsiais Chaoso magą. (kas ką laidoja? Drakonas, namas ar kažkokia ji?)
Yra taiklių spalvingų vietų (pvz., kai drakonas nuskrenda link juodųjų gnomų karalystės; antras drakono puolimas; Smorgo pergalė).
 
Paukščių Takas, jei apie tikrą dangų, rašoma su T didžiąja. Jei pasirinktas modifikuotas variantas, imitacija, tada gerai taip, kaip yra.
Tiesioginės kalbos, (užrašų) citatų skyryba ir kita pataisyta.
 
Na, o turinys – tęsinys to, ką bandžiau aptarti anksčiau. Kuriamas savas pasaulis, kurį geriausiai žino autorius. Galbūt ir ištikimi (deja, slapti) skaitytojai. Aš tik suabejojau, kiek drakonai atsparūs ir galingi. Mat jų buvo neįmanoma sunaikinti, o pastarasis Drakonas suprato, kad ne jo jėgoms galynėtis su Chaoso magu… Na, gal kad vienas… betgi anksčiau šios rūšies nepavyko sunaikinti ir po vieną (Juodieji burtininkai prikėlė visus savo mirusius karius ir panaudojo visas chaoso magijos žinias, norėdami sunaikinti nors vieną drakoną, tačiau veltui.)

Deivė suteikė drakonui magiškos ugnies, kuri turėjo sunaikinti net tik drakoną, bet ir juodąjį magą. > o kam naikinti patį drakoną? Kad atgimtų kitu pavidalu, stipresnis, ar kaip? Deja, kol kas jis miręs.

O greičiausiai man labai toli iki visų keturių stichijų, kad perprasčiau šias strategijas ir įveikčiau Chaoso magą.