Santrauka:
Galbūt visi mano tekstai yra dainingi...
Neatnešk man to, kas vakar buvo.
Rytdienoj ir šios dienos neliks.
Krito lapai, visos žolės džiūvo,
Nes ruduo žiūrėjo į akis.
Skrido gervės – mūsų širdys skrido
Ir liūdėjo skrisdamos už mus.
Mes taip pat žiūrėjom į viens kitą.
Saulė glostė liūdinčius medžius.
Bet dabar žiema – šviesiausias metas –
Uždanga nukritus po nakties.
Šaŭk, širdie, gyvenimą supratus –
Niekada nebūna netekties.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-12-07 21:31:17
tikrai daininga
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2015-12-07 18:00:50
Malonus skaityti.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-12-07 11:17:56
gamtos ir jausmų raida - puiku, tik nesutinku, kad ,,žiema - šviesiausias metas", nors gal ir taip, jei turėti omeny baltą sniegą...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-12-07 10:19:05
... kol širdis šaukia- vis ką nors prisišaukia...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-12-07 00:15:24
Nu, dainuosim kada prie stalo... Sakys, kad liaudies :)