Tamsų vakarą lyjant norėčiau nebūti,
Bet duris užsidarius kalbu su savim.
Kai pavėjui paleidau atplyšusį jausmo kamputį,
Jau nuo ryto žinojau, kad sielon prisnigs.
Vos pajusiu tave – žemė slys iš po kojų,
Atsidusi šalčiu ir širdis apledėjus drebės.
Ir sustosiu, nors kryžkelė kvies į šiltesnį rytojų,
Jeigu eit su tavim, tai koks skirtumas, kur ir už kiek.
Tai todėl vis dažniau aš apsivelku liūdesį,
Susiraizgo jausmai, užrašyti sunkiais sakiniais.
Ir esybe visa pajuntu jau ne kartą čia buvusi...
Jau ne kartą praėjo,.. ir šįkart praeis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-12-01 13:37:13
Gaivus lyrikos dvelkimas...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-12-01 12:33:33
Graži nerimo, nevilties ir vilties emocinė raiška, mielas ir suprantamas eilėraštis.
Kal kiek kūrinio visumai trukdo disonuojanti antro posmo paskutinė eilutė.
Manyčiau, kad pavadinimas nepilnai išreiškia Autoriaus mintį.
Puiku.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-12-01 11:15:44
Tai todėl vis dažniau aš apsivelku liūdesį,..
jaučiu koks sunus tas liūdesio rūbas...bet tikiu , kad kartais jį galima nusirengti
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-12-01 00:03:26
Turbūt geriausia, ką esi čia publikavusi.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-11-30 22:18:24
Kai pavėjui paleidau atplyšusį jausmo kamputį,
Gera skaityti... Nevarbu ar liūdna, ar linksma ta būsena, bet jausmai visada žavi.