Per vasarą žiedus bėriau širdin tarsi į šulinį.
Galvojau — rudenio nakty iškelsiu,
Kad būt gražu prabudusiam tada vidurnaktį,
Dangaus žvaigždėm virš debesų užgesus.
 
Bandau dabar surast, bet niekur nematyti...
Galbūt širdis jiems buvo per gili?
Ar buvo per karšta ir greit visi nuvyto,
Kaip tie, kurie žydėjo liepos vidury?
 
Žiedai žiedai, ar dar kada sugrįšit
Man prisiglaust prie rankų ištiestų,
Kai links bijūnai, baltosios lelijos,
Apsunkusios nuo rytmečio  rasų?