Susitraukęs kaip margas genys,
kepurę pastatęs prieš vėją,
gilus ir platus šulinys
sodyboj tuščioj stovėjo.
Jo šalto ir gero vandens
nė vienas žmogus negeidavo.
Galvojo, kad taip ir nusens
šešėlyje didelio klevo.
Aplink, kiek tiktai nematai,
vandentiekio vamzdžiai alsavo.
Ir bokštas darbavos rimtai,
ir vandenį gyvą pumpavo.
Bet speigas staiga kaip vilnis
sustabdė vandentiekio kraują...
Gilus ir platus šulinys
pradėjo gyvenimą naują.
Prie jo, kaip į šventą vietą,
vis plaukė ir plaukė žmonės.
Ir darbą, seniai pradėtą,
atnaujino ši verslovė.
Gražu buvo paklausyti,
kaip skamba šulinio aidas!
Kiekvienas sugrįžo ne sykį,
ne sykį kibirą leido...
Virpėjo iš baimės versmė
ir vandenį siūlė gilų...
Savaitė kaip gulbės giesmė
skambėjo šuliniui tyliai...
Iš laimės plačiai atsimerkė,
kepurę nukėlė prieš vėją...
... Lietus vėl iš naujo merkė...
Ir žmonės daugiau neatėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-11-28 18:19:52
Gražus,vaizdingas, nostalgiškas poetinis kūrinys, nors ir ne baladė.
Gal tik ne savo vietoje jaučiasi žodis "verslovė".
Puiku, kad ir lieka liūdesys dėl šulinio būties be vilties.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-11-28 17:42:03
Balades mėgstu, tik gaila, kad jų čia randu mažai
Puikiai
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-11-27 18:25:43
taip liūdnai, liūdnai...gaila to šulinio ir jo skaidraus vandens, ypač jaudinanti pabaiga.Gražūs posmai.