Baladė apie šulinį

Susitraukęs kaip margas genys,
kepurę pastatęs prieš vėją,
gilus ir platus šulinys
sodyboj tuščioj stovėjo.
          Jo šalto ir gero vandens
          nė vienas žmogus negeidavo.
Galvojo, kad taip ir nusens
šešėlyje didelio klevo.
Aplink, kiek tiktai nematai,
vandentiekio vamzdžiai alsavo.
Ir bokštas darbavos rimtai,
ir vandenį gyvą pumpavo.
          Bet speigas staiga kaip vilnis
sustabdė vandentiekio kraują...
Gilus ir platus šulinys
pradėjo gyvenimą naują. 
Prie jo, kaip į šventą vietą,
vis plaukė ir plaukė žmonės.
Ir darbą, seniai pradėtą,
atnaujino ši verslovė.
          Gražu buvo paklausyti,
kaip skamba šulinio aidas!
Kiekvienas sugrįžo ne sykį,
ne sykį kibirą leido...
Virpėjo iš baimės versmė
 ir vandenį siūlė gilų...
Savaitė kaip gulbės giesmė
skambėjo šuliniui tyliai...
          Iš laimės plačiai atsimerkė,
          kepurę nukėlė prieš vėją...
          ... Lietus vėl iš naujo merkė...
          Ir žmonės daugiau neatėjo.
 
alekna

2015-11-27 14:20:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė

Sukurta: 2015-11-28 18:19:52

Gražus,vaizdingas, nostalgiškas poetinis kūrinys, nors ir ne baladė.
Gal tik ne savo vietoje jaučiasi žodis "verslovė".
Puiku, kad ir lieka liūdesys dėl šulinio būties be vilties.
 

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2015-11-28 17:42:03

Balades mėgstu, tik gaila, kad jų čia randu mažai
Puikiai

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-11-27 18:25:43

taip liūdnai, liūdnai...gaila to šulinio ir jo skaidraus vandens, ypač jaudinanti pabaiga.Gražūs posmai.