Bręstantis blogis (6)

Žiema atėjo anksti į Mataropo planetą. Prieš kelias dienas žaliavo medžiai, šniokštė galingos upės, sirpo raudonos uogos, bet naktį viskas pasikeitė: žemę užklojo storas sniego sluoksnis, užšalo upės. Taertas, juodųjų gnomų karalius, pabudo iš neramaus miego ir išvydo pro pilies langą apsnigtus medžius ir lėtai krintančias snaiges. Saulei pašvietus, sniegas žaižaravo. Iš šios baltos karalystės išsiskyrė pilies sargybiniai dėvintis raudonos spalvos šarvus. Raudoni šarvai su auksinėmis rožėmis atrodė tarsi nedideli laužai didelėje ledinėje dykumoje. Valdovas apsirengė ir išėjo į kiemą. Rūmai dar miegojo ir tik sargybiniai stovėjo budrūs, pasirengę atremti priešo atakas. Išvydę valdovą, atidavė pagarbą, ir jų žvilgsniai nukrypo į tolį.
A'garas, šiaurinių žemių valdytojas, neramiai miegojo. Pabudo išpiltas šalto prakaito. Atsikėlė ir nuėjo atidaryti lango. Šiaurinių žemių valdytojas atrodė nepasikeitęs. Toks pat apkūnus, žilstelėjęs ir garbėtroška. Tačiau akyse nebuvo gyvybės. Jeigu kas būtų atidžiai pažvelgęs į jo akis, būtų išvydęs tuštumą. Tokios buvo Smorgo akys. Kieme išvydo valdovą. Juodasis magas, tūnodamas šiaurinių žemių valdytojo kūne, pakėlė ranką ir nukreipė rūstų žvilgsnį į valdovą. Snaigės, iki tol ramiai kritusios, ėmė suktis it pašėlusios, neleisdamos karaliui matyti. Šaltas vėjas smogė jam į veidą, ir pajutęs skausmą, jis nuleido ranką, saugojusį veidą nuo sniego. Tarsi pagal įsakymą naujas gūsis drėbė sniegą tiesiai į veidą ir karalius pajuto šaltą, juodą ir kaustantį mirties artėjimą. Sargybiniai puolė valdovui į pagalbą, tačiau vėjas, laikinai palikęs Taertą` ramybėje, privertė sargybinius atsitraukti. Sargybos kapitonas išsiėmė strėlę su ugnies kristalu ir iššovė į viršų. Po kiek laiko virš pilies išsiskleidė baltos ugnies puokštė, skelbdama pavojų ir kviesdama visus karius kuo skubiau rinktis. Kapitonas mostelėjo sargybiniams ir liepė kuo greičiau pasiekti karalių. Dengdamiesi skydais, kariai pajudėjo link valdovo. Smorgas nukreipė gamtos stichiją į sargybinius. Tie, kas ėjo pirmi, priėmė sniego smūgį – tačiau ne bėgo atgal, o atsistoję visu ūgiu, pridengė ėjusius už savęs. Sniego gūsiai neleido sargybiniams judėti pirmyn. Kiekvieną pėdą reikėjo atsikovoti. Valdovas gulėjo pusnyje. Kapitonas atsargiai paėmė valdovo ranką, jausdamas silpną pulsavimą. Tai buvo mirties alsavimas – iš pradžių pulsas silpnas, po to jis ims trūkčioti ir po to...
— Visą ugnies magiją į valdovą, – sušuko gnomas, modamas kariams. Kariai sudarė gynybinį ratą, dengdami centre esantį Taertą. – Pse'ha!
Paskutinis žodis senovinėje elfų kalboje reiškė įsakymą paklusti ir kautis iki pergalės arba mirties – įsakymą, duodamą tik vieną kartą tarnybos metu. Sargybiniai sukryžiavo rankas ir greitai žalia ugnis apgaubė valdovą.
Smorgas pajuto senovinę galią, kuri buvo senesnė už jį patį ir atsitraukė.
„Karalius niekur nedings. Man paklūsta ne tik šiaurinių žemių valdytojas, bet dar keli patarėjai. Ateis momentas ir panaudosiu savo galias“, – žiūrėdamas į sargybos kapitoną galvojo Smorgas.
Sargybos kapitonas susikaupė ir prieš save išvydo savo paties energiją – nedidelį žalią rombo formos kristalą, apsuptą auksine šviesa. Valdovo energijos kristalas buvo visas mėlynas nuo šalčio, tačiau jo viduje dar matėsi spindinti auksinė šviesa. Sargybos kapitonas atidarė savo kristalą ir liepė pereiti į Taertą.
Po to buvo tamsa ir didelis auksinis spindesys, apgaubęs kapitoną, nebejutusį nei šalčio, nei skausmo. Khandras įvykdė savo pareigą.
Karalius atmerkė akis. Prie valdovo atbėgo sargybiniai. Taertas pamatė aplink save ištirpusį sniegą ir gulinčius sargybinius. Karalius apėjo karius, gulinčius kieme – visi buvo negyvi, net paskutinis jaunutis karys, neseniai priimtas į sargybą. Jis vienintelis žuvo nuo ginklo – kai su pūga susikovė naujai atvykę kariai, vienas karys parklupo tiesiai į pusnį ir visi manė, kad jis žus. Tada šitas jaunas elfas savo skydu pridengė draugą ir nugabeno jį atgal į rikiuotę. Vėjas atkeršijo kam – kai gnomas akimirkai nuleido skydą, norėdamas pažiūrėti, kur eiti – tada vėjas pagavo kažkieno numestą ietį ir smogė gnomui tiesiai į širdį.
— Dievai, kaip man kovoti su Blogiu? Kodėl turėjo žūti jie, kuriems gyventi liko daugiau vasarų nei man? Kodėl? – sušuko Taertas žiūrėdamas į dangų.
Dievai neatsakė – jie leido dangui suktis pašėlusiu tempu kartu su baltomis snaigėmis ir pamėlusiais sargybinių kūnais. Karūnos salėje sėdėjo karalius, apsuptas keturių žemių valdytojų: pietines žemes atstovavo K'hamaras – karaliaus patarėjas, vyriausiasis kariuomenės vadas, sosto paveldėtojas; vakarines žemes atstovavo J'ordajas – karaliaus patarėjas, vyriausiasis Gamtos deivės žynys; šiaurines žemes atstovavo A'garas – karaliaus patarėjas, iždo saugotojas; rytines žemes atstovavo U'trarė – karaliaus patarėja, pranašysčių aiškintoja.
— Kodėl, – prabilo valdovas, – Blogis nepalieka karalystę ramybėje?
— Jūsų Didenybe, – kreipėsi į karalių pranašysčių aiškintoja, – aš mačiau regėjimą.
Ji lėtai apžvelgė susirinkusiuosius. Akimirką jos akys stabtelėjo prie A'garo. Jai pasirodė, kad pastebėjo virš šiaurinių žemių valdytojo pakibusi šešėlį, bet jis dingo. Susirinkusieji laukė, kada ji tęs toliau.
Juodiesiems gnomams trauktis nebuvo kur – už jų nugarų sostinė. Tačiau žmonės, gerokai viršijantys gnomus, pulti nesiryžo: labai jau grėsmingai atrodė juodieji gnomai, nusiteikė viskas, kad tik žmonių lavina būtų sustabdyta. Žmonės, raginami vadų, po ilgų dvejonių ryžosi pulti ir nušluoti gnomus nuo žemės paviršiaus. Žmonės kaip audringa jūra siūbtelėjo link gnomų. Gnomai laukė puolimo. Jie lyg įniršęs žvėris puolė priešą. Kad ir kur pažvelgtum, visur šmėkščiojo kariai: aukšti, iki dantų ginkluoti žmonės, ir žemi, ilgomis kasomis ir gerai ginkluoti gnomai. Dejavo sužeistieji, kuriuos iš mūšio lauko bandė gelbėti sanitarai. Ilgos ir žiaurios buvo kautynės. Truko jos ne vieną valandą. Juodųjų gnomų jėgos seko, tačiau jie kovojo. Kovojo už savo šeimas, draugus. Girdėjosi beprotiškas triukšmas, prakaito baimė, kraujo kvapas. Žmonės neatsilaikė prieš juoduosius gnomus. Gnomai pasiekė pergalę, bet pergalė atsiėjo brangiai. Kiek akys užmatė gulėjo krūvos negyvėlių. Kur ne kur dejavo sužeistieji.
A'garas įdėmiai stebėjo rytinių žemių valdytoją. Kramtydamas lūpas, jis iš visų jėgų stengėsi sulaikyti savyje tūnantį žvėrį. Užsitraukė dar labiau gobtuvą ir paslėpė veidą. J'ordajas – vyriausiasis Gamtos deivės žynys atkreipė dėmesį į keistą šiaurinių žemių valdytojo elgesį.
Gamtos deivę Haliją pervėrė nerimas. Deivė pajuto, kad į J'ordają skverbėsi tamsus kaip naktis, šaltas kaip ledas Blogio įsikūnijimas. Deivė smogė. Akinanti šviesa apgaubė Karūnos salę. Smorgo maskuotė buvo atskleista. A'garas ėmė keistis ir virtęs žvėrimi puolė karalių. Dantyti nasrai palinko virš karaliaus.
— Mirk, – išsiveržė balsas iš monstro.
J'ordajas peršoko stalą ir bedė lazdą į nasrus. Į visas puses nuo lazdos pasipylė ugnis ir apgaubė Smorgą. Juodasis magas atšoko atgal. Atrodė, kad visas kūnas dega. Vyriausiasis žynys puolė priešą ir išstūmė  pro langą į kiemą. Smorgo sunkus kūnas nudribo ant grindinio. Juodasis magas, virtęs grifu, paliko pilį.
jovaras

2015-11-25 23:08:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pisha

Sukurta: 2015-11-29 11:23:47

Vieta, kur A'garas puola valdovą, kažkokia neišpildyta. Pasnigo, atsikėlė pasirašė, puola. Persiskaitos lygiai ta pačia intonacija. Tarsi visai nebūtų išskirtinis veiksmas. Nėra tam pasiruošimo, arba jeigu tai turėtų būti taigu ir netikėta taikažkok trūkta įvykio stiprumui pažymėti.
"Pse'ha!
Paskutinis žodis senovinėje elfų kalboje " - gnomai vartoja elfų kalbą?
"Ateis momentas ir panaudosiu savo galias" - o ką jis darė iki šiol?
O kas yra geriau "iki dantų ginkluoti" ar "gerai ginkluoti" :D
"prakaito baimė" - čia baimė suprakaituoti? ar baimė užuosti prakaitą? kaip bebūtų - keistas išsireiškimas 

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-11-26 11:16:05

Skaičiau įdėmiai, manau, gali būti dar antpuolių, o gal ir ne…
Vaizduotė savame pasaulyje, nieko čia prognozuoti ar keisti nebandau, bet pasakysiu kelias pastabas ne apie turinį.
 
Atrodo, kad jau pradžios sakiniai prašosi redakcijos. Pavyzdžiui, Žiema į Mataropo planetą atėjo staiga.
3 sakinys: –  Taertas, juodųjų gnomų karalius, pabudo iš neramaus miego ir išvydo pro pilies langą apsnigtus medžius ir lėtai krintančias snaiges. >
Taertas, juodųjų gnomų karalius, pabudęs iš neramaus miego pro pilies langą išvydo apsnigtus medžius ir lėtai krintančias snaiges. (taip būtų atsisakyta vieno ir)

Toliau (2 pastraipa) – tas pat kaip anksčiau: teiginys (veikėjas – šiaurinių žemių valdytojas) ir kartojimas.
Pastraipoje kiek painiojasi valdovas ir karalius.
 
Kaip išoriškai matosi, kad garbėtroška? Tiesiog, apkūnus, žilas ir be gyvybės akyse.

Paminėjus akis, visai nebūtina kartoti: Jeigu kas būtų atidžiai pažvelgęs į jo akis, būtų išvydęs tuštumą. Tokios buvo Smorgo akys.

Žmonės, raginami vadų, po ilgų dvejonių ryžosi pulti ir nušluoti gnomus nuo žemės paviršiaus. Žmonės kaip audringa jūra siūbtelėjo link gnomų. > Minia siūbtelėjo

Girdėjosi beprotiškas triukšmas, prakaito baimė, kraujo kvapas. > baimė, kvapas tvyrojo

Gnomai pergalę, bet pergalė atsiėjo brangiai. > įrašiau pasiekė, galimi kiti variantai; pažymėjau kartojimąsi.

Taigi, skaitant maždaug tokiu principu, galima rasti tobulintinų vietų.
Kai kur pataisyta.

Atstovauti ne (žemes), bet atstovauti kam  (atstovauti žemei, šaliai, žmonėms ir pan.)
 
Kaip minėjau, pastebėjimai nesusiję su turiniu, nes savus pasaulius geriausiai visada žino autorius.