Ką taip atsargiai laiko geros rankos?
Ne, ne vien tik seną knygą, tai daug daugiau.
Už jos du šimtmečiai iš lėto senka,
Taip pat ir žmonės, kuriems nebūti jau.
 
O jie gyveno, čia dirbo ir mylėjo,
Laukė pavasarių, žaliuojančių laukų.
Dainas dainavo pakrantėje Nevėžio,
Šienaudami lankas su plieno dalgeliu.
 
Paliko mums visas rasotas pievas,
Paliko ąžuolus ir beržus išlakius,
Senos pilies raudono mūro sienas,
Savus ir iš toliau atklydusius vaikus.
 
Verti lapus, gyvenimai iškyla,
Vardai ir pavardės, rašytos taip keistai.
Caro laikai lietuvių kalbą trynė,
Tiktai vis tiek —
Už rašto svetimo tu Lietuvą matai.
 
Žvelgi ir lyg girdi nebylią priesaiką —
Išlikti ainiais, protėvių vertais,
Kad žemės šios šventos daugiau netryptų niekas,
Kalbos neterštų žodžiais svetimais!