Virš Ugnikalnių žemės kilo saulė, nušviesdama jau daugelį vasarų miegančius ir ugnimi spjaudančius ugnikalnius,  Saulė būtų pamėgusi šią žemę, jei ne ugnikalniai, kurių nuodingas tvaikas sunaikindavo bet kurią gyvą būtybę. Čia niekas negalėjo gyventi, išskyrus trakonus – septynių pėdų ūgio, žeme kakta, didžiulė nosimi, mažu smakru padarus. Trakonus į Ugnikalnių žemę ištrėmė deivė Halija, kai jie prieš tūkstantį metų atsisakė garbinti Deivę. Trakonai buvo prakeikti, jų žemės buvo atiduotos juodiesiems gnomams.
Danguje sklandė paukštis. Jis nepaliko jokių gyvybės ženklų, net mažiausio gyvūnėlio. Tik ugnimi alsuojantys kalnai – ir nieko daugiau. Paukštis veriančiai suklykė ir nusileido ant žemės. Čia jis ėmė keistis, pamažu virsdamas trakonu. Smorgas įtikins padarus prisidėti prie jo.
Trakonai atsiliepė į juodojo mago kvietimą. Jie pradėjo rinktis į pasitarimų ratą. Atsispindinti mėnesiena apšvietė susirinkusiuosius, ir stebėtojas būtų galėjęs matyti, kad jie buvo niūrūs, gal net išsigandę. Mėnuo pakilo dar aukščiau ir apšvietė viduryje stovintį trakoną. Visi įsitempę žiūrėjo į
Smorgą, tačiau šis dar ilgai tylėjo. Ugnikalniai nurimo ir didžiuliame plote buvo neįprastai tylu.
– Kviečiu, – pradėjo burtininkas. Jo balsas buvo galingas ir tvirtas, – susigrąžinti prarastas žemes. Jūs įsiveršite į juodųjų gnomų karalystę ir ją sunaikinsit. Jums padės žmonės.  
Smorgas nutilo ir peržvelgė visus stovinčius ratu trakonus laukdamas kokios nors reakcijos. Galų gale juk jiems teks stoti prieš pačią Deivę. Patenkintas, kad visi įdėmiai klausosi, jis kalbėjo toliau.
– Ar supratote?
Trakonai tylėjo. Jie buvo pavergti galingų burtų ir negalėjo pasipriešinti  magui. Padarai apsisuko ir pasitraukė iš pasitarimų rato taip pat tyliai, kaip ir atvyko. Greitai visi, išskyrus juodąjį burtininką, pranyko tamsoje. Minutėlę Chaoso magas mąstė. Jis jau pavergė žmonių karalystę, sunaikino elfų karalystę, o jų žemes atidavė žmonėms. Be to, Smorgas galėjo pasikliauti trakonais; jie jau rytoj bus perkelti į juodųjų gnomų žemes ir turės susikauti su Halijos vaikais.
Tačiau pavergti karalystę reikėjo kažko daugiau. Juodasis magas jautė, kad gamtos deivė Halija taip lengvai neatiduos karalystės. Pirmasis susidūrimas su Taertu – juodųjų gnomų karaliumi – įtikino, kad karalių saugo galingosios jėgos. Smorgas nutarė nužudyti  karalių. Virtęs grifu nuskrido link Palako – juodųjų gnomų karalystės sostinės.
Smorgas sklandė virš pilies. Jis jautė, kad karalius miega šiame kambaryje, už šito lango. Suglaudęs sparnus nėrė pro langą ir atsitrenkė į barjerą.
Magija! Juodajam magui užkaito kraujas. Vietoj sparnų atsirado nagai, snapas virto snukiu, masyvi nuodinga uodega kabojo virš galvos. Dvišakis liežuvis uodė orą. Sunkus kūnas pakilo ir puolė tvirtovės sieną. Akmens skeveldros ir dulkės apgaubė miegamąjį. Chaoso magas apsidairė ir puolė karalių. Dantyti nasrai palinko virš karaliaus. Auksinis žiedas, kurį kaip sosto paveldėtojas gavo iš gamtos deivės Halijos vyriausiojo žynio, nušvito. Aštrus skausmas pervėrė magą. Iš šono jis pamatė žynį, kuris rankoje laikė švytinčią lazdą. Smorgas nesitikėjo tokio pasipriešinimo. Juodasis magas dar kartą įsitikino, kad Deivė saugoja jaunąjį karalių, nes žynys atsirado iš niekur.  Smorgas  sukaupė visą energiją. Nuo jo sklido mirties kerai, bet apsauginis lazdos laukas padarė juos nekenksmingus. Jis pajuto, kad medis siurbia jo jėgas, bet nekreipdamas dėmesio į skausmą, puolė. Jis buvo nublokštas prie lango ir vos suspėjo įsitverti lango rėmų. Jis  akyse sukaupė visą energiją, mėgindamas priversti žiūrėti į ugnies ir mirties bedugnę, bet žynys pasipriešino ir smogė lazda per artėjančią nuodingą uodegą. Magas sustaugė iš skausmo, klaikiai suurzgęs, šoko per skylę sienoje ir dingo nakties tamsoje.
Tuo metu tarpduryje su fakelais ir paruoštais ginklais įsiveržė sargybiniai.
 – Karalius sveikas, – pasakė  žynys. – Palikite mus.
Sargybiniai, atrodė, norėjo prieštarauti, bet kai pažvelgė į žynio veidą, išėjo. Žynys pakėlė rankose laikytą lazdą, nubrėžė paslaptingus ženklus. Kambaryje blykstelėjo ryški šviesa ir tuoj užgeso.
– Esu tikras, – švelniai prabilo žynys, – jūs gerai žinote, kas mūsų priešas.
– Taip, aš tai žinau, – silpnu balsu prabilo karalius. – Jis...
– Viskas gerai. Deivė mums padės, – tarė žynys. – Miegokit ir kaupkit jėgas. Aš liksiu čia ir budėsiu.
Likusią nakties dalį karalius miegojo, o žynys sėdėjo ir jį saugojo. Jis laikė lazdą, pasiruošęs vėl susikauti su blogio jėgomis.
Bet šią naktį magas daugiau negrįžo.