Kintančios žodžių prasmės. Atleidimas

Santrauka:
atleidìmas sm. (2) → atleisti.
1. K dovanojimas nusikaltusiam, nebaudimas:
Lietuvių kalbos žodynas
Netiesa! Atleidimas yra pati žiauriausia bausmė. Prasikaltęs, kuriam atleista, pasijaučia menkas, niekingas, negalintis pateisinti savęs ir jam labai sunku, baisu suvokti, kad toliau teks gyventi su tuo savo niekingumo jausmu. Atleidimas nepanaikina kaltės, o ją įteisina, pripažįsta – jei reikia atleisti, reiškia, tikrai kaltas. Nusikaltęs, paprašęs atleidimo ir jo sulaukęs žmogus visam laikui lieka pažemintas ir, nors su tuo sutinka savo laisva valia, atima iš savęs galimybę vėl galėti save gerbti. Kaltas. Mažas, menkas, suvokiantis tą savo menkumą ir bejėgis ką nors pakeisti. Tarsi su nenuplaunama dėme ant balto rūbo, kurią atleidimas tik paryškina.
Žmogus, atleidžiantis kitam jo kaltę, išaukština save, pats sau prisiima teisėjo ir teisiojo rolę, pasipučia tarsi povas – štai, žiūrėkit, kaip žiba mano plunksnos, koks aš teisus ir maloningas, vertas visokeriopos pagarbos. Ne taip, kaip anas, nusikaltėlis. Nepatraukli asmenybė! Keista, aplinkinius taip pat apima nemalonus jausmas, panieka atleidusiam ir noras išteisinti nusikaltusį. Noras protestuoti, nes atleidimas tarsi sukeitė roles, pamainė žodžių gėris ir blogis prasmes – pajuntama, kad kažkas yra negerai, kad gal nusikalsta ne be priežasties, gal tikrai be piktos valios, o atleidimas įkūnija blogį, atimdamas galimybę sužinoti tiesą. Žmogus, kuriam atleido, nors netikėtai pačiam sau, dažniausiai pajunta ne palengvėjimą, o nuoskaudą – juk kažkur širdies kertelėj tikėjosi ne atleidimo, o supratimo, bent to, kas įvyko, nesureikšminimo, išsakyto tikėjimo juo. Visa, kas įvyksta, turi savo priežastį, tik ne visada pasivarginama ją atrasti, o kaip dažnai atradus, supratus kitą, kaltės nė nebelieka.
Atleidimas sunaikina draugystę. Supratimas, tikėjimas net nusikaltusiu žmogumi, draugystę, žmogišką bendravimą pakelia į aukštesnį lygmenį. Išteisinimas yra aukščiausia atleidimo forma, kai išsaugojama pagarba vienas kitam, sugrįžtama į būseną, kai nusikaltimo dar nebuvo, ir abu pasijunta esą laimingi, patikėję išsaugota ateitimi, žmogiškąja verte.
Kodėl šiąnakt apie tai galvoju? Žiūrėjau filmą „Užmokėk kitam“.
Ne visada turime galimybę geru atsilyginti tam, kas mums padaro gerą. Taip ir nueinam su maudžiančia skola, bet visada lieka galimybė užmokėti kitam, kas reikalingas mūsų pagalbos, taip tarsi perduodant estafetės lazdelę. Užmokėti pinigais, daiktais ar tikėjimu žmogumi, kaip kažkas kažkada, sunkią mums valandą, kai visas pasaulis buvo, rodos, patikėjęs mūsų kalte ir mums buvo belikusi tik galimybė prašyti išmaldos – atleidimo, patikėjo mumis, gražindamas mums ateities perspektyvą ir prasmę.
Pastebėjau, kad filmo pavadinimas neteisingai išverstas į lietuvių kalbą, angliškai tai „Pay it forward“, pažodžiui verčiant turėtų būti „Užmokėk į priekį, avansu“. Mokant praeities skolą bent žinomas jos dydis, kaina, o mokant į priekį tenka spręsti pačiam. Filme už tikėjimą žmonėmis aukščiausią, gyvybės, kainą užmoka vaikas. Sukrečia.
daliuteisk

2015-11-06 04:38:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2015-11-08 17:19:31

Oj kaip nelengva atleisti... manau atleidimas kaip vandenynas, surinkęs upes ir upelius iš visų širdies kampelių...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-11-06 19:59:05

įdomūs pamąstymai ir filmu sudominot

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2015-11-06 13:19:59

Viena iš reikšmių – atleisti gniaužtus, paleisti.
Tam, kas parašyta, pritariu. Bet visada viską galima pasukioti įvairiais kampais.
(Kažin, kaip viskas atrodytų, jei, pavyzdžiui, koks vargšas skriaudėjas nužudytų tavo artimąjį, o tu galiausiai atleistum, nes ne tavo galioje teisti? Būtum pasipūtęs povas?)
 
Nuaistrinta, beasmene prasme (galima sakyti – giliai filosofine) – taip, tas, kuris atleidžia, tarsi išsikelia, išsiaukština, o tas, kam atleidžiama – lieka su kalte kaip bausme.
Bet tai abstrakcijos.
 
Prasikaltęs, kuriam atleista, pasijaučia menkas, niekingas (…) atima iš savęs galimybę vėl galėti save gerbti?
Apie tai jis gali net nepagalvoti.
Juk ar nebūna taip, kad skriaudėjas net neįtaria, ką padaręs, o patyręs jo tyčinių poelgių ar nesusivokimo pasekmes tiesiog atleidžia, nieko nesakęs? Tiesa, kurį laiką mala savyje tą patį per tą patį, netgi save niekindamas, visaip situaciją sukdamas filosofiškai, stengdamasis suprasti jos šaknis, – bet suprasti turbūt neįmanoma. Galima būtų pasikalbėti akis į akį (jei tarp veikėjų konkretus santykis, sąveika), bet gelminis atsivėrimas – labiau utopija.
 
Atleisti ar bausti žmogus teoriškai gali (linkęs), bet kokios aplinkybės ar prigimtis sutvėrė skriaudėją, kokie motyvai paskatino vienaip ar kitaip elgtis, atsakymas neaiškus (čia neliečiant fiziologinės silpnaprotystės).
 
Visa, kas įvyksta, turi savo priežastį. Bet suprasti daug ko neįmanoma, nes nieko apie kitą nežinai. Žmonės susiduria pasaulyje veikiami kažkokių dėsnių, suveda ir atsitiktinumas, o sąveikauja jie, vaizdžiai tariant, tik žiuželiais. Uosdami, tyrinėdami aplinką, aplinkinius, retai kada (nebent iliuziškai) priartėdami prie judančio panašia kryptimi.
 
Atleidimas sunaikina draugystę. Galima mąstyti tada, jeigu ji buvo. O jeigu jos nebuvo, tik tikėjai? Bet pasirodo – tik tu kažką įsivaizdavai, kol atsitiko (tegul ir skriaudėjo nesuvokta) skriauda? Ir vėl galvoji: klysti žmogiška...
Kine, literatūroje, internete ar abstrakčiose dausose – įvairių gyvenimo atsitikimų ir susidūrimų atspindžiai. Situacijų vartymai.
 
Gera estafetės mintis. Lieka ta estafetės lazdelė riedančiame kamuolyje, viskas plinta toliau.
Žmogus kai kada truputį pajunta dvasios kirbėjimus, bet labiausiai visgi jis įtrauktas savojo kūnelio kelionės. Nuo idėjų toloka. Tai vadinama kasdienybe.
O filosofiškai ir grynai žmogiškai visus bandantis pateisinti, visiems viską atleidžiantis yra vienišiausias tarp žiuželinių. Jis idėjinis, nepri(si)riša ir niekas nepri(si)riša jo.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2015-11-06 07:04:02

Apmąstymai, sukeliantys norą mąstyti ir net pasiginčyti yra vertingi dėl skatinančio smegenų darbą poveikio. Minėto filmo nemačiau. Jei bus proga, būtinai pažiūrėsiu...