Net klevo lapas
Ant šakų, ant sparnų,
Visai atsirišęs –
Čia pat Žemei ant skruosto –
Net jame regiu auksą...
Lobis – prisirišti.
Lobis – ištirpti.
Lobis – būti.
Lobis – patirti tai.
Mažais
Gurkšneliais,
Talpiomis
Akimirkomis,
Kai dangus šypsosi,
Juokias, kvatojasi,
O tu – lengvas kaip vėjas,
Kaip erdvė – visur.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-10-09 23:05:41
Mintis gera (prisirišti, pasklisti, įsigerti ir kartu laisvai skristi), bet poetinei raiškai nereikia vardijimo ir aiškinimo. Ir nesupratau, kodėl svarbus tik dangus pabaigoje. Juk ištirpstama visur, lobiai – tiek danguj, tiek žemėj, kitaip tas lapas Žemei ant skruosto (net jei tai ore, pažemiui) netenka prasmės.