Tas paskutinis mudviejų akordas...
Neišgirdau kada skambėt nustojo,
Ironija fokstrotą sunkų šoka,
O iš akių ne ašarom rasoja.
 
Ne širdimi dabar abudu jaučiam,
Ne savimi dabar abudu esam...
Aš tartum žvakė tamsoje susmilkus,
O tu lyg nuvarvėjęs vaško lašas.
 
Kai rytą slegia sakiniai užgaulūs,
Kiekvienas žodis apmaudu išbyra.
Kada pareinant į namus nelaukiam,
Sau į draugiją parsivedę tylą.
 
Ironija pavargusi užmiega,
Žvaigždė klajūnė tingiai merkia akį,
Sugriūna visos beprasmybių sienos...
Juk jas visai be reikalo pastatom.