Praregėjau

 
Mėnulio šviesoj praregėjau, 
Kada vidumi sušukau.
Tą naktų, kai stūgaujant vėjams, 
Mėnulio šviesoj apkurtau. 

Tylėjau, nepratariau žodžio.
Kentėjau, rymojau šalta.
Mąsčiau, ar dar verta sielotis – 
Visų mūs lemtis iškalta...

Žiauriam mes gyvenam pasauly –
Bukybių, raudų karalystėj –
Čia oras taip šykščiai pakibęs, 
Nebėra jau vietos draugystei. 

Lengvos atgaivos reikia sielai, 
Išvargintai kasdienybės.
Pabėgt nuo žmonių be veidų
Ir išmokti atskirti baisybes.

Suprasti, kas rauda po kauke –
Štai didis žmogaus atradimas. 
Suprasti savy, kas vis kaukia – 
Gyvenimas suktas žaidimas. 
 
Kas duota, nebus jau atimta, 
Nei meilė, nei tylūs šaukimai. 
Svarbiausia išmokti klausyti, 
Ką šneka senolės audimai. 

Ir visgi...

Gyvenimas mūsų – troškimai, 
tik gauti ir gauti daugiau.
Bet nieks nepabėgs nuo likimo...
Teks vienąkart tarti „baigiau"...

„O kas pasikeis nuo to karto?
Vaikai juk toliau žais kiemuos..."
O čia – nežinau, Mano Brangus, 
Kaip viską Dievulis išklos.
Žvorūnė

2015-09-02 22:01:56

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2015-09-02 23:16:53

Suprasti savy kas vis kaukia:
Gyvenimas – suktas žaidimas. 

 

Vartotojas (-a): Miglelė

Sukurta: 2015-09-02 22:58:05

toks savotiškas tas praregėjimas