Vaizdai lyg sulėtinti pro akis slenka,
Tokie ilgi ir nuobodūs.
Tas pats filmas, mintinai išmoktas,
Gyvenimu jis vadinasi.

Vis prasuku, galvoju, gal kas naujo bus,
Bet scenarijus nesikeičia ilgus metus,
Personažai tie patys,
Neaišku, kada baigias jų dienos ir naktys.

Ir taip diena iš dienos žiūriu, 
Su ta viltim pamatyti ką naujo,
Kvailys, pagalvoju ir išjungiu tą filmą.
Verčiau gyventi aš eisiu.