Nurimo vėjas

Nurimo vėjas ir nustojo ūžęs,
           žaibai atšipo, o trankus griaustinis
staiga nutilo – tik širdies bakūžėj
           šešėliai nesitraukia paskutiniai...

Gūdžioj nakty ant mano stalo žvakė –
           jos šviesoje tamsa suplyšta tartum šydas,
o aš kaip elgeta nuskurdęs ir apakęs
           čia ateinu pasigailėjimo prašyti.

Atleisk man, Viešpatie, kad įsileidau
           klastūnę tamsą vėl į savo širdį –
prašau Tavęs, neslėpki savo veido
           ir gydančia ugnim akis aklas suvilgyk –

juk į Tave kaip nerami plaštakė
           iš sutemų nakties ir vėl veržiuosi –
Tu man švieti kaip piligrimui žvakė
           ir leidi praregėt jos spinduliuose ---

Nors taip seniai jau vėjas nebeūžia,
           nebegirdėti tolumoj griaustinio –
pabūk dar, Viešpatie, širdies bakūžėj,
           kol saulės spinduliai palies ją pirmutiniai... 
lašasdangaus

2015-08-11 09:07:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Žalvarnė

Sukurta: 2015-08-12 13:16:35

Jūs tikras lašas iš dangaus. Ačiū.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2015-08-11 16:54:40

Čia visada gerai. Ir man patinka.

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2015-08-11 14:50:15

Malonūs lašai iš dangaus.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-08-11 13:53:58

O Jūs vis geriau ir geriau... Man patinka. :)

Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė

Sukurta: 2015-08-11 13:10:41

Dvasinga ir nuostabu, lyg malda.

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2015-08-11 09:35:43

Įtaigu, lyg vienu kvėptelėjimu išsprūdę žodžiai.