Tarp eilučių išlieka įskaitomas braižas –
Negalėtumei tu dar savęs suklastoti,
Nors žaizdas tartum kaulus vis šunys nulaižo
Ir pradingsta kas dieną po žodį, po žodį...
Ir pradingsta kas dieną po vieną minutę
Tavo žvilgsnio, tylėjimo, liūdesio, juoko...
„Ar norėtum sugrįžti atgal bent truputį?“
„Ne, save aš atpratint nuo mūsų išmokau.“
Netiesa. Tai tik laikas nuo mūsų atpranta,
Miršta žodžiai, gal mintys, o gal net mes patys.
................................................................................
Po dešimtmečių kaulus pabalusius randam
Ir surandame tai, ko nebuvom pametę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-08-12 12:53:33
Norisi skaityti ir skaityti...
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2015-08-09 21:44:21
klasika
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-08-09 18:38:18
Puikiai, jaudinančiai, teisingai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-08-09 16:30:26
po tiekos protingų komentarų nieko geresnio nesugalvosiu, tiesiog puikios, prasmingos eilės
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-08-09 13:12:30
Užrašyti savo mintis aiškiai ir suprantamai (nepateptajam) yra sudėtingiau, nei tiesiog kalbėti. Ir jei perskaitęs supranti ką autorius rašo, tai aišku, kad kūrėjas turi talentą.
Šis eilius - ne vienkartinis plastmasinis indas.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2015-08-09 00:57:28
Lietus - kaip lietus... Niekada neprikibsi nei prie rimo, nei prie ritmo. Žavi savianalizės labirintai, kuriais mes patys šimtus kartų praeinam, tik nemokam išsireikšt, materializuot to jausmo. Autorius tai daro profesionaliai, tuo pačiu paprastai ir aiškiai, o tarp eilučių galima įskaityti visai kitokią jauseną... Myliu tokią poeziją.