Įdomūs man tie visokie ėjimai. Kyla daug klausimų. Čia pateikiamas tas išėjimas kaip ir nelabai teigiamas. Išeini (o ne eini) tad yra kažkoks sanytkis su ta, kuri išeina (priešingai, nei stebėjimas iš šalies). Vis tik kalbančio pozicija kažkaip pasyvoka - būti tuo, kuo neįmanoma būti. O galbūt daugiau nieko ir nebeliko? Bet ji, atorodo, eiti yra labai pasiruošusi kad ir per sniegą... Tas tarsi keista, kad eiti ir saver žaloti (bet gal tikslas dielis?); ir pabaigoje toks prašymas sustoti prisidengiant, kad gal tau čia blogai (per toli eiti), bet išties tai dėl to, kad aš noriu, jog susitotum.  

sujaudino, tose eilutėse viskas telpa

Negaliu pritarti Nikajui. O kurioje vietoje stringa tas ritmas? Niekur jis nestringa, na, susiskaičiuokite skiemenis.8 ir 8. O pas jus 8 ir būtų 9. Štai čia tikrai strigtų. Tobulas ritmas, ačiū autoriui, labai miela skaityti.

„Tik forma kažkiek pakinta...
Ir laikrodis miega ant spintos.“

Kai užmiega laikrodis, dar kartais groja radijas :)
O jei rimtai – kaip visada lyriškai...
Patinka Jūsų posmai.
 

Emociškai įtaigus, dramatiškas ėjimo basomis per gruodžio sniegą paveikslas.
Galima tik spėti - kas sukėlė tokią kančią?
Poetas lyg ir priekaištauja išeinančiajai į gruodą, tačiau mano simpatijos - jos pusėje...

 

...tame ir bėda, kad nebetkam norisi groti...

Iš tiesų skaudi ta kelionė, balansuojanti ant neįmanomybės ribos...