Tai išeini, praskleidus rožės žiedą,
Paliejusi skaudžias ugnies spalvas.
Lietaus lašelis žiedlapėliu rieda,
Lyg ašara nuo veido nubraukta.
 
Dosni buvai lietum ir saulės šypsniais,
Kas kartą džiuginai pražydusiom gėlėm,
Prinokusiom saldžiom sodelio vyšniom
Ir širdį glostančiom gimtinės pakelėm.
 
Atleisk, jei buvom kartais gal nekantrūs,
Tai meldėm šilumos, tai už dienos lietaus.
Tik toks jau tas žmogus, o antra vertus,
Sulaukus vasaros, juk noris visko daug.
 
Laukuos išplaukę, sunoko žiemkentėliai...
Rugpjūčiui palieki gražių darbų,
Gi metų ratui apsisukus vėlei,
Dairysimės:
                        — Liepuže, kurgi tu!?