Kam ilgiesi dangaus, kur debesys plaukia,
O kartais perkūnas svaido žaibus?
Tu juk eglė, į žemę motulę įaugus,
Rievelėm skaičiuoji savo metus.
 
Bus jau daug, bet medžiui tai tik jaunystė,
Kai lig šimto dar lieka šiek tiek.
Svarbiausia  — vis augti, audroj nepalūžti,
Saulės spindulius gerti, jų siekt.
 
Taip norėčiau iš tavo viršūnės
Žvelgt į tolumų mėlį kartu,
Jausti vėjo gaivinantį gūsį,
Pirmą bučinį ryto žarų.
 
Kartais, rodos, net varnui pavydžiu,
Kai jis supas ir kranksi aukštai.
Pailsėjęs, vėl leidžias į skrydį
Su žinia, jog tau viskas gerai.
 
Tu juk eglė, manęs tau nereikia,
Tai tik man šitaip gera matyti šalia.
Ar nurimusi stovi, ar vėjy linguoji
Išdidi ir graži, ir taip sodriai žalia.