Svečias

Kūrinys konkursui „Mes prieš AIDS“



Svečias




Kelias į mokyklą mane visad žavėjo. Ryto ramuma ir dar miegančios medžių šakos, lyg rodydamos gamtos supratingumą, leisdavo tyloje pasinerti į savo mintis. Gaila, bet tai trukdavo neilgai — lygiai tiek laiko, kiek reikėdavo pereiti mūsų šeimos namo kiemą ir neilgą gatvę, kol patekdavau į didelį srautą mokinių, viena kryptimi plūstančių į mokyklą. Bet tai neliūdindavo. Visgi kartais viena trumpa, šviesi akimirka atstoja tūkstančius tuščių... Ne gana to, žinojimas, jog kiekviena diena mokykloje lyg nauja knyga, teikė gyvenimui įvairovės, o jausmas, jog visos tos skirtingos knygos prasideda tuo pačiu ryto viršeliu, leisdavo pajusti saugumą ir tvirtą pagrindą po kojomis. Kiekvieną kartą prisijungęs prie vaikų būrio, patekdavau į juoko ir šurmulio chaosą.  Kaipgi kitaip, kai visi rėkia, šaukia ir kikena vienas per kitą. Mane tai kartais slėgdavo, o kartais būdavau vienas iš tų spiegiančių ir bliaunančių vaikų. Negalėjau paaiškinti nė vienos iš tų būsenų. Jos tiesiog būdavo... Negalėjau paaiškinti ir dar kai ko ... Niekas negalėjo...
Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara. Jie nuolat keitė vienas kitą Gamtos sargyboje. Jų spalvos, lyg valstybių vėliavos, niekados neleisdavo suabejoti, kur esu... „Sergėtojai“ ateidavo ir išeidavo neperspėję, su savimi atsinešdami nebylią paslaptį, kurios niekam neįminus, vėl pasiimdavo su savimi atgal... Tikrųjų Namų ilgesys versdavo juos grįžti, tačiau pasaulio krašto paieškos viliojo keliauti. Tolyn... Jų lūpas, paliestas pasigėrėjimo šypsenos, anksčiau ar vėliau sudrėkindavo tamsus šešėlis, kviesdamas išeiti. Ir jie išeidavo... Keisdavosi ir keisdavosi...
Einant į mokyklą, nepakisdavo tik viena — suaugusio žmogaus siluetas daugiaaukščio namo trečio aukšto balkone. Būtent tas balkonas prieš pora metų pirmiausia ir patraukė dėmesį: nuo jo dvelkė pedantišku modernumu. Langai buvo iš populiariojo plastiko, kas, tenka pripažinti, šiais laikais balkonui dar yra prabanga. Taip pat buvo apšiltinta „lauko kambario“ priekinė sienelė. Niekam nekilo abejonių, jog balkoną buvo bandoma paversti tikru kambariu — jaukiu, šiltu ir apsaugotu nuo besikeičiančių oro sąlygų. Neaišku buvo tik viena: kodėl ir kam to reikėjo?..
Atsakymas keliavo lėtai... Netrukus moderniajame balkone pradėjo rodytis vyras, iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis, 35 – 40 metų amžiaus. Kiekvieną rytą, kai eidavome į mokyklą, matydavom jį mus stebintį. Iš pradžių tai atrodė paprasčiausiai keista, tad per daug dėmesio niekas į tai nekreipė. Baugus susidomėjimas ėmė augti tada, kai per du mėnesius vyras nė karto nepraleido rytinės „akistatos“ su moksleiviais. Kartais, matydamas, jog visi praeinantys pro šalį vis mestelėdavo žvilgsnį į jį, vyras pamojuodavo, netgi nusišypsodavo. Keletas moksleivių atsakydavo tuo pačiu...
Miestelis, kuriame gyvenau, nebuvo didelis, tad nebuvo sunku žinoti viską apie visus. Kažkam panorėjus išsiaiškinti šio keisto tipo istoriją, netrukus į viršų išropojo bauginantis faktas — vyras sirgo nepagydoma liga, kurios pavadinimas žinomas visiems, tačiau jos vis gilyn traukianti tamsa suvokiama tik nedaugeliui...
Kad ir kaip ten bebūtų, po šios žinios kelias į mokyklą įgavo kitą spalvą. Einant pro daugiaaukštį, kuriame gyveno vyras, niekas nebedrįso žvilgtelti į išsiskiriantį balkoną. Moksleiviai eidavo nuleidę galvas žemyn ir tyrinėdavo savo batų raištelius. Visi jautė, kaip „pasmerktojo“ akys seka juos, lyg prašo kažko, bet nesuprantamos ribos ir neatrastos gyvenimo pievos neleido vaikams joms padėti...
Eidamas pro balkoną ir žiūrėdamas žemyn, į savo kelnių skvernus, jausdavausi kaip gręžiamas mokytojos noro parašyti kuo mažesnį pažymį, kai būdavau pakviečiamas atsakinėti. Jei atsakinėjimo metu žiūri žemyn ir tyli, pažymys nulemtas. Tačiau jei susiremi su mokytojo akimis, užsimezgęs ryšys visų pirma ne tik suteikia ryžto, pasitikėjimo ir drąsos, bet ir padovanoja apčiuopiamą pranašumą prieš mokytoją, kuris šioje situacijoje net ir turėjęs daugiau teisių ir privilegijų „akių mūšyje“ negali jų panaudoti. Jaučiau, jog turiu arba pažvelgti į balkoną, arba susirasti kitą kelionės į mokyklą maršrutą.
Pažvelgiau. Išvydau lyg visai kitą žmogų: vyras tiesiog stovėjo ir šaltomis akimis žvelgė į pro šalį kulniuojančius ir jo žvilgsnio vengiančius vaikus. Jis nesišypsojo. Nemojavo. Tiesiog stovėjo.
Atsakinėjant, net ir žiūrint mokytojui į akis, nevalia tylėti. Tad aš vidinių jėgų verčiamas pamojavau vyrui ir po kelių akimirkų, kai jau rodės nieko neįvyks, jis lėtai ir nedrąsiai šyptelėjo ir pamojavo. Šypsnys nutvieskė ir mano veidą. Nežinau, kodėl, bet jaučiausi nuveikęs didžiulį darbą, galbūt netgi truputį didžiavausi savimi...
Mano „va bank“ žaidimas buvo pirmasis žingsnis į baimės antpečius numetantį žygį. Visi moksleiviai, einantys į mokyklą pro tą daugiaaukštį , mielai būtų nusimetę šį slogų jausmą. Tą jie ir padarė. Jau po savaitės vyras balkone nenustodavo mojuoti ranka visą rytą, kol mokiniai eidavo į mokyklą, nes kiekvienas praeinantis jam mojuodavo ir šypsodavosi.  Ir tai buvo tikros šypsenos, kupinos šilumos ir džiaugsmo, gimusio iš dingusios baimės ir tvirto tikėjimo, jog šis žmogus negali ir nenori padaryti jiems nieko blogo. Tą šilumą ir džiaugsmą susirinkdavo vyro akys, ir tai puikiai matėsi jo veide...
Kelias į mokyklą vėl įgavo pastovų ir monotonišką ritmą. Kiekvieną rytą mokiniai ir ligonis sveikindavo vienas kitą ir tai tapo lyg geros dienos pradžios bei nuotaikos užtikrinimas. Taip tęsėsi beveik porą metų, tad nenuostabu, kad mokiniams tai tapo natūraliu ir savaime suprantamu dalyku.
Pirma diena mokykloje po atostogų visad būdavo slogi, nes vėl būdavo užmaunami atsakomybės žiedai, o ir rytais būdavo sunku vėl priprasti anksti keltis.
Baigėsi pavasario atostogos ir vėl visi mokiniai patraukė į mokyklą. Prie daugiaaukščio visi stojo ir žiūrėjo į ryškųjį balkoną, nežinios kupinomis akimis prašydami, netgi maldaudami paaiškinimo... Vyro nebuvo. Niekados daugiau nebebuvo...
Vėjas nusinešė tą rytą užmarštin, apklojo ir paslėpė kažkur tarp dienos ir nakties... Aš klydau. Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara. Jie niekad nesikeičia. „Sergėtojai“ visad čia, visad šalia, nes tai — jų pasaulio Namai, kurių nebereikia ieškoti. Tik mes čia esame pasiklydę svečiai...
Legolasas

2006-10-04 18:12:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Starfire

Sukurta: 2016-03-29 00:30:53

Labai gražiai rašote. Ačiū.

Vartotojas (-a): Littera

Sukurta: 2006-10-07 20:27:17

Labai patiko. Jautrią sielą turi, jei taip žiūri į pasaulį.
Stilius gana sklandus, kalba turtinga, bet metaforos „baimės antpečiai“, atsakomybės žiedai“ asmeniškai man nelabai. Na, bet skonio reikalas. O šiaip, manau, gali ir net turi rašyti.
Klaideles reikėtų ištaisyti...