į tavo balsą įpinu šviesos
ji teka rankomis
nuglosto žolę
pro žiedlapius lašai gaivios rasos
ir aš iš laimės eidama kvatojuos
paliesdamas sparnu geras akis
pro tavo lūpas sklendžia dievo paukštis
tik neišgąsdink
jis suklyks
nenubaidyk
išmok ilgiau išlaukti
šiltam sparne suskamba tavo veidas
delnais į delnus plukdome žodžius
abu suklumpam
kaip nebūtų keista
aš vis po savo kryžiumi budžiu
o paukštis sklendžia jo sparnų motyvas
nubraukia žvaigždę
nerdamas į viršų
dangus lyg veidrodis
lyg priminimas gyvas
kad vis dar mylime save pamiršę
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2015-05-10 01:12:35
Puikus.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-05-04 11:14:23
Į mėgstamiausius...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-05-04 10:45:45
išjausta iki begalybės
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-05-03 13:45:43
Puiki lyrika. Meistriškai einama iki gražaus pabaigos akcento:
dangus lyg veidrodis
lyg priminimas gyvas
kad vis dar mylime save pamiršę
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-05-03 00:57:20
Ačiū už geras eiles, priglausiu
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-05-03 00:04:10
Labai gilu... ir gera skaityt.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-05-02 23:44:14
Visapusiškai puikus darbas. Jūs viena geriausių čia.