save pamiršę

į tavo balsą įpinu šviesos
ji teka rankomis
nuglosto žolę
pro žiedlapius lašai gaivios rasos
ir aš iš laimės eidama kvatojuos
 
paliesdamas sparnu geras akis
pro tavo lūpas sklendžia dievo paukštis
tik neišgąsdink
jis suklyks
nenubaidyk
išmok ilgiau išlaukti
 
šiltam sparne suskamba tavo veidas
delnais į delnus plukdome žodžius
abu suklumpam
kaip nebūtų keista
aš vis po savo kryžiumi budžiu
 
o paukštis sklendžia jo sparnų motyvas
nubraukia žvaigždę
nerdamas į viršų
dangus lyg veidrodis
lyg priminimas gyvas
kad vis dar mylime save pamiršę
Užuovėja

2015-05-02 22:50:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Ažeras

Sukurta: 2015-05-10 01:12:35

Puikus.

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2015-05-04 11:14:23

Į mėgstamiausius...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-05-04 10:45:45

išjausta iki begalybės

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2015-05-03 13:45:43

Puiki lyrika. Meistriškai einama iki gražaus pabaigos akcento:
dangus lyg veidrodis
lyg priminimas gyvas
kad vis dar mylime save pamiršę

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2015-05-03 00:57:20

Ačiū už geras eiles, priglausiu

Vartotojas (-a): giedrytė

Sukurta: 2015-05-03 00:04:10

Labai gilu... ir gera skaityt.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-05-02 23:44:14

Visapusiškai puikus darbas. Jūs viena geriausių čia.