Ne man priglaust pavasarinę žemę,
Ne man sušildyt begalę žiedų,
Kuriuos pažadino žolynai, medžiai,
Lyg puoštų tėviškę nauju rūbu.
 
Ne man nuvyt šiaurinį šaltą vėją,
Žvarbius atodūsius nakties,
Kuri sidabro šerkšną saujom sėja
Ant vos pakilusios žolės.
 
Švelnus žalumas nugulė ant gluosnio,
Neaplenkė ir ievų paupy.
Klausaisi, gal lakštingala jose jau suokia,
Bet ne, matyt, truputį dar anksti.
 
Dar reikia saulės spindulio šiltesnio
Ir aksominio vakaro delčios,
Kuri drobulę ant šakų užmestų,
Išbalintą prabudusios  gamtos.
 
Ne man priglaust pavasarinę žemę,
Tai ji priglaus Nevėžio lankoje,
Kada vylios pakilt į dangaus kelią
Balta žuvėdra ryto tyloje.