Iš paslapties į paslaptį gyvenimu kaip tiltu
Ateiname, išeiname, kartais atrodo ilgu.
Bet kas jį išmatuos, jei laiko bėgiai
Tik juokias iš žmogaus tarsi begėdžiai?
 
Kai reikia laukt, kada užaugsi, vyru tapsi,
Jie lyg lašai nuo stogo tingiai kapsi,
O jau vėliau sode svaigios jaunystės
Pakyla viesulu, aistrom paikystės.
 
Tik daug vėliau lyg pačiumpi juos metų vadžiom,
Vaikų žingsniu bandai pradėti naują pradžią.
Tiktai vaikai... Vaikai nubėga savo tiltais.
Laimingas jais, tik nuolat ilgies.
 
Gerai, jeigu likimas dovanas ant tilto žarstė,
Per daug sunkių išbandymų juoda naktis nekarstė.
Ir dar buvai ne vienas, bet apsuptas draugų,
Tada tikrai tikrai gimei laimingas tu.
 
Nerūpi paslaptis, iš kur esi atėjęs.
Baugesnė daug kita — kas laukia ten nuėjus?
Jei pamąstai, trečia taip pat kankina —
Kodėl tu čia, ką čia veiki, vaikine?
 
Atskleidžiam dėsnius regimos gamtos, žvaigždėtų tolių,
Sau prikuriam darbų, planų ir aibes norų,
Tiktai suklumpame prie paprasčiausios paslapties —
Savosios žemėj paskirties ir ateities būties.