Pro lapą pernykštį, sudžiūvusią smilgą,
Pro grumstą žemelės juodos
Žvelgi akimis mėlynom, pasiilgus
Glamonių saulužės šiltos.
 
Nežinai nežinai, kaip man gera matyti
Tarp lazdynų, upelio šlaite,
Pirmą žiedą žibuoklės, visai dar mažytį,
Su gyvybės trapios liepsnele.
 
Dienos bėgs, vis daugiau žiebsis žydros žvaigždelės,
Šen ir ten sveikins dieną žolė,
Sustabdyt nei lietus, nei šalna jau negali,
Ką pradėjo pirmoji gėlė.
 
Ne griaustinis, ne vėtros pavasarį skelbia,
Bet žibuoklės žiedelis kuklus,
Gal todėl toks laimingas prie jos pasilenkia
Pirmąkart ją išvydęs žmogus.