Tvor Barboras

Santrauka:
Senos panelės noras apsitverti tvora. Kaimynams juoką keliantis pasirinkimas darbiniko.
Tvor Barboras
 
Jo pavasars i toks šėlts malons ors i tep skanė kvep berželės, labė džiauges sesialas. Saulala kep pakepėna dvė nedėl, keip mat sužaliava visor. O ont griove krašta pamiškė, sumėlinava pėrm židelė žibutes.
„Žėk va samane jo skraida, ale gė mokėjėms teip smarkė bėmbt, lėg būt mašėnas motors. Žiūr į jo i mįslėn, ka tokia gė mažuma vabuolėls i tep gal smarkė bėmbt“, – kalbėje Uršūla. O tė tam slėny pempio šitoks klikyms, skraidėms buva, lėg kas tė anuos vaikyt, gal jas tė mušas,o gal džiauges. Tėk kliven, tėk kliven. Ne dyvs, tokem čės ėš sava gryčes išlėnda i vės žmones. Tė i Barbor so sava sesel Uršul vaikšte po sava paloc. Vaikšte, dairinėjes, kep po žiemas, kas išlyka, i kas pranyka. Gryč, kūte i klojims da Tėva būva būdavot i jas neatmen. Teip da nieka būt, ale to kūtela vis žemėj i žemėj, i stoga šiauds vėijs baig nuplėšt. Pri gryčes daržels be tvorelas, gal dėl tą i lika jas senas panelas. Ne tėk ka senas, ale jo visiškom senas. Barbor buva dobrė jaunesne da už Uršūlė. Uršūla nu gimima buva nesveikom kojom vaikšte krypuodam i tėk so lazdel. Praėje kiek , gal nedėl, Barbor da užsimane, ka reik tvert tvoro. Paskelbe par kaimyns, ka jei reik darbiniką tvorė tvert. Kel kaimynė tuoj pasisiūle, ka anie galėt to tvoro užtvert, ale Barborė labė netyka. No tą i ėme rėnkts jėn, kep čigons arkls, tėk gal negalėje pažirėt ont dončs. Matė būt ne vieno įsopėns, bo daug iš jų buva jo bedončė. Rėnkas jėn to darbiniko, tėk kažką jei vės netyka. Da ėje siūles ėš kita kaima, ale teipat netyka. Tėk tuom kart lėg pasimete Barbor – ko čė reiks daryt, kas gė pastatės jei to tvoro, ka nebėr iš ka berėnkt... No jas laime nepalika, da atėje darbiniks. Ot Barbor ėr pasirėnka visa kaima daininiko. Tė patyka jės Barborė, no daba turės jo tvoro. I kalbas vyru netruka, byra žodžė kep ėš rašta. Vaikštinėje i niūniava, žėngsnės vis ko tinai merava. Ronkas jam sukyštas ont kišens, o akim ieškoje lontelio. Tėk nemate jės niekor, ka nėr i tvorė pagalio. Susirūpina labė, ale jo buva pats pietų mets. Barbor dare ūbagienė, mane ka pritėks to karšto dieno, tėk jėn nesoprata ją mėnčio,ka jem reik i lašėnio. O po piet porėna jo Barbor:
– Dėl lonto i garado, va tė palšs, o čė ratė, mišks čė pat, va už kluoną. Reiks arkl pasikinkyt, nodardėt i pačiam pasikėrst.
Iš pat rytą onkst kėlas darbiniks i į to miško važinėje. Pasikėnkės jės palšiūko, sėd į rats i miškan suk. Ėje kalbas, ka jės mėšk, ratuos mieg lėg pačias kaitras. Juokes smagė kaimynė iš Barboras darbinika i kalbėje viens, ka seredo buva trakan nuėjės grėbl kota parsinešt. O gė žior stov pakinkyts Barboras palšs i pririšts vadelom pri medže. O tep rato ont šiaudo gul žmogs i labė gėlė mieg. Ka jės knark, rods, ka rato drongas šokinėj. „Man suėme toks ūps ko nebut iškrėst. Pamįslijo, to tė megok, o aš atvadelės arkl nu apynastre. Teip i padario. Vadelas lika pri medže pririštas. Tadom sproko ont krūms, ka neatbost i nepamatyt.“ Viens kits ont aks tiesė pasakydava Barborė. Tėk tvėrtė jėn jiem atporidava:
– Žėkėt sava paloc, o ne ont svetimo liskėt. Žėk aure ont tava lauka šova rauktė rauka, o to nematė.
O darbiniks nesomaiše laika sogrižt vis ont pieto, pasikėrtės lazdyna šakalio i ont jų atsisėdės, dainuodams parvažiuoj. A jės pri gryčes vaikštinėj, a važiuoj, tėk viso laiko niūniuoj abo dainuoj. Smags buva tuo kart kiems, dainas vis skombėje, i senom mergelėm šird labė glamonėje. Da jas dave vis par piets por stiklinių salyklyne, ka lengviau jam skėlvs dėrbt. Teip praėje vės nedėl, gal i dvė. Krūvo garadų prikėrta i priveže. Tadom prakalba daininiks, ka po nedėl jėms tvoro tvert. Tėk da reiks stolpo i jėlgo karčio. Bėga dienas, sukas saula, rūgiapjūte atkeliava. Atrode, ka tvor lėg jo pastatyt. Gal da tė dainuojėnt i reikėje apkabint, o gal i nebereikėje. Barbor su Uršūl sutarė, nutare pričiūpt daininiko, pri rogę pjovimą. Barbor jam sake:
– Ryto reikės rogė jo pjaut.
Daininiks patylėje, patylėje i labė pasikeitės pasake:
– Ka aš tėkrė rogio nepiaus, ėr prakaitą nelies. Ont tokes didelas kaitras. Kaip buva suderėt vėsko padario.
Da tadom Uršula ilėnds prašneka:
– Man reikės žmogos pri kūlių kulymą. Kūtes stogo reikės dėngt, reiks šiaudų kūlių, gal galėtum tamst, va po stog juos spragėlės iškult?
Čė sutika jės, rogs kult, darbs pastogė, ne ont saulas. Galės spragėlės mosikuot. O bekuldams daininiks da i daino surimava:
 
Pas Barboro tvėrio tvoro,
viso vasarėlė.
Pas Uršūlo kulio kūlis,
dvijėn nedėlėls.
ramta drylia lia lia,
Mana smag širdela.
Pas Barboro Uršūlėlo
viso vasarėlo.
Emilija

2015-03-27 10:23:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2016-03-04 14:41:01

Sodri kalba, gyvastingas emocionalus pasakojimas, geras tarmės valdymas.