Visa esu laukimas – krištolinis paukštukas, skaidrus, trapus, perregimas. Neskraidau, nes bijau, kad bet kurią akimirką galiu pavirsti krūvele duženų, jei kas nors tikras – pilkas kiemo žvirblis, pavasarį sugrįžtančios gervės klyksmas ar vaiko sviestas akmenėlis – užkliudytų mane ir niekas nebegalėtų iš naujo sudėlioti iš jų paukštuką, t. y. mane. Net nebebūtų galima suprasti, kieno tai būta – daikto ar gyvo padaro. Ir niekas manęs nepasigestų, nes niekas nežino mane esant – nemato manęs, perregimos. Tik retkarčiais, kai tekant saulei krištolinėj mano galvelėj šmėsteli atsiminimų šešėlis ir aš išskleidžiu sparnelius, tarsi ruoščiausi skrydžiui, nuo jų atsispindi spalvoti saulės zuikučiai ir pažadina žmonių sielas, tų, kurie nemiega saulei tekant, jas apima nerimas, tarsi būtų pamiršę kažkam atiduoti skolą. Skolas žmonės greitai pamiršta, bet jas privalu grąžinti.

Esu paukštukas, kuris nebeskraido, nebegieda. Paukštukas, kuris laukia.
Nenoriu sudužti. Noriu būti nors nematoma, nors pamiršta, nors kažkuo, bet būti, kad suvokčiau pati save, jausčiau bent vieną jausmą, liudijantį buvimą, žinočiau nors savo vardą ir jį, ataidėjusį iš kažkur toli, kai ateis metas, atpažinčiau. Kokį jausmą renkuosi? Manau, kad ilgiausiai tveria laukimas. Noriu laukti, nesiliauti laukusi. Laukimas yra tai, kas lieka, kai nelieka nieko. Jis primena amžinybę ir jo pabaiga nepriklauso nuo mano valios, net, rodos, užgesęs, pamirštas jis niekur nedingsta ir pačiu neįtikimiausiu metu sugrįžta su atsakymu – ateina ir parašo nebaigtai istorijai epilogą. Jis efemeriškas, nesuvokiamas, kol neįvardinamas žmonių kalba – Laukimas. Ar girdit, kaip skamba? Laukimas... Krištolinis paukštukas.
Jis ištikimas, niekada nenuvilia, tik iš anksto niekada negali žinoti, kokia bus ta pagaliau sulaukta išsipildymo žinia – balta, kaip tuščias popieriaus lapas, kurį, staiga supranti, teks pačiai prirašyti, paslaptinga, pilna šnabždesių kaip vasarvydžio naktis, juoda, kaip vėlinių pusiaunaktis ar sodriai spalvinga, kaip rugpjūčio vaivorykštė.

Jei žinotum, ar visada lauktum?
O gal ne taip ir svarbu, ko sulauksi, gal nuostabiausias yra pats Laukimas? Kol dar neišsipildė, kol dar epilogas neparašytas, kol dar tik laukimas... Jame telpa viskas, visi kelio vingiai, svajonės, jausmai, galimybės, žodžiai, atradimai ir praradimai, laimė ir negandos. Tai iš jų Atsitiktinumas, taip pat, kaip Temidė užrištom akim, parinks vieną variantą ir nuosprendis įsigalios. Tik Laukimas neleidžia gyvenimui tapti praeitimi. Kai epilogas jau parašytas, siužetas nebepakeičiamas. Ateities nebelieka.

Staiga mano krištolinę širdelę suspaudė niekada iki šiol nepatirtas nerimas – šiąnakt žodis Laukimas pakeitė prasmę, supratau, jis prarado savo amžinumo dimensiją. Ėmiau kalbėti, kalbėti kaip maldą – Laukime, paskubėk! Man baisu – pavėluosi, nes juk gali taip nutikti, kad pirma, negu tu, aplankys mane tai, ko nelaukiu. Toks nepatikimas, grėsmingas šis iš lėto auštantis rytas!
Jei mirtis ateitų pirma, tebūnie testamentas: tą mano taip lauktą meilės žodį, kaip atsaką į keistą, pavėluotą mano meilę, negrąžink siuntėjui su užrašu „adresatas nerastas“, o nunešk tam, kas mažiausiai jo vertas.