Ilgai galvojo Timas, kaip dabar, kai kiekvienas jaunuolis turi savo erdvėlaivį, kai galima nuskristi į bet kurią kosmoso vietą, kaip gali būti kažkas neišvengiamo, nuo ko negalėtum pabėgti. „Vis tiek bėgsiu“, – nusprendė neperkalbamai.
    – Jūs galite rinktis likti čia kaip įgulos nariai arba būti atiduoti kaip Sirijiečiai, jus sulaikytų, ištremtų į giliausią asteroido požemį, o gal net sugalvotų kažką žiauresnio, – dėstė sąlygas Laurelijus.
   Merė nė nesulaukusi Timo pritarimo sutiko. Timas susimąstė.Vis dėlto, kol kas geriausia bendradarbiauti, kol paaiškės, kur paslėptas jo erdvėlaivis ir koks geriausias pabėgimo planas. Nuo šiandien jie įgulos nariai ir, žinoma, svarbiausia – vėl turi kur gyventi.

   – Sveiki atvykę, jauskitės kaip namie, – nejaukiai suskambo Ceres šaltas tonas.
Kapitonė užsidėjo šalmą ir palinksėjusi padariečiui išėjo.

   – Taigi, prieš išlįsdami paviršiun turite žinoti, kad mūsiškiai nemėgsta žvaigždžių spindėjimo, būtent dėlto jūs čia ir esate. Jūs padėsite rinkti Sirijaus šviesą. Dabar eime, dar turite apžiūrėti, kaip puikiai mes įsikūrėme asteroido viduje – viskas ką matysite – daugybė tunelių ir urvelių ir netikros šviesos. Jūs, aišku, galite išlįsti į paviršių, bet neverta. Ten nėra nieko, bent jau nieko, ką būčiau matęs,– net nusijuokė iš savo sąmojo.
   – O nuo kada mes priklausome Ceres, nuo kada mes įkvėpėm tų dulkių? – nerimo Timas stengdamasis sužinoti kuo daugiau apie tą sulaikančią gravitaciją, kad tik būtų lengviau regzti pabėgimo planą.
   – Prisimenu, labai seniai, dar visai nedideli buvot, o Ceres buvo naivi ir labai gailestinga, tai ir pagrobė jus. Sakėsi radusi. Parsinešė į asteroidą ir prašė, kad leisčiau auginti. Neparsinešdavo ji nei kačių, nei šunų, o štai jus parsinešė, tai ir aš nebuvau labai prieš. O gyvenimas su plėšikų gauja, gi turėtų būti nelengvas! – Padarietis lyg prisiminė kažką negero, jo veidas staiga persimainė. – Sena ta istorija. Tiesą sakant, tai mes jus palikome Eris planetoje, kai dreifavome pro šalį. Neplanavome taip jūsų pamesti, bet sunegalavote. O supimo liga negeras dalykas nuolat besiblaškantiems per kosmosą. Betgi taip puikiai užaugote, kad nei kosmoso kelionės jūsų nebevargina. Ir, žinoma, įkvėpėte žvaigždžių dulkių, jų čia pilna visur, ypač paviršiuje, o jos gali būti pavojingos... Kadangi ir taip negalavote, turėjome jus palikti. Taigi viskas buvo jūsų pačių saugumui.
    – O mes sunkiai gyvenome! Mes tirpinome ledą, mes auginome daržoves dirbtinėje šviesoje. Galėjome mirti iš bado! Pasakyk jam, pasakyk, kad mes iš Eris! – kreipėsi į Merę.
  – Aš čia liksiu, – užsispyrė Merė.
   Jie ilgai gyveno vieni du, Timas suprato, kad Merei trūko šeimos. Jai trūko suaugusiųjų, į kuriuos žvelgdama būtų galėjusi svajoti apie ateitį. Timas nepasitikėjo suaugusiaisiais, nebuvo nieko, ko jis nebūtų galėjęs padaryti pats. Berniukas nusiramino.
    – Žinau, kaip jūs gyvenote. Pats tave apmokiau, – tęsė Laurelijus. – Išmokiau tave gyventi taip, kad iš tavęs išeitų puikus suaugėlis. Jeigu būtumėte likę mūsų globoje, turbūt visados liktumėte vaikai, nes kitaip mes jūsų net negalėtume matyti. Mums visada būtumėte iš kitos planetos parnešti priežiūros reikalaujantys padarėliai. Džiaugiuosi, kad puikiai užaugote ir grįžote tapdami pilnaverčiais įgulos nariais. Dabar imsimės jums skirto darbo – rinksite žvaigždžių šviesą.

   Netrukus Laurelijus padavė jiems patogias tamsias aprangas, aulinius batus ir ilgą baltą giją.

   – Užlipkite kopėtėlėmis viršun šiuo tuneliu. Šiandien šviesu, todėl negalėsiu jūsų lydėti, – vėl nusijuokė Laurelijus, žinodamas, kad seniausiai nebuvo ilgesniam laikui išlindęs į paviršių.
  Timas dar spėjo apsižvalgyti: jie buvo apsupti uolienų ir tik kur ne kur į paviršių prasiveržė karšta vandens versmė sušildydama erdvę. Uolienose buvo daug įvairių švieselių, tad bendras apšvietimas atrodė toks ryškus it visuomet būtų vidurdienis. Čia buvo pakankamai vietos pastatams, tad jeigu ne stogas, būtumei neatskyręs, kad esi ne išorėje. Išlindus į paviršių jų laukė kapitonė Ceres. Galėjai justi, kad asteroidas yrėsi tolyn, kaip gigantiškas laivas. Timas bandė įspėti, kurioje pusėje jis nutupdė savo mažytį erdvėlaivį, įtardamas, kad šis patrauktas nuo žemės paviršiaus ir paslėptas kažkur gelmėse.
   Asteroidas sustojo. Visa erdvė įgavo nejudrų būvį, o šalia sustingo ir smulkūs meteorai. Vadinasi, Ceres tikrai gebėjo valdyti gravitaciją ar bent jau objektų judėjimą. „ Aš galiu įveikti netgi gravitaciją“, – užsispyrė Timas, bet tam reikėjo plano, tam reikėjo idėjos. Jis nenorėjo pasiduoti ir žinoti, kad yra pavaldus kažkam, ko niekada nebuvo jo planuose.

  Ceres išsilaipino ant greta esančio meteoro, rodydama sekti iš paskos. Meteoro tarpeliuose prasišvietė plonos aukso gijos. Ceres parodė, kaip vyksta šviesos rinkimas – tereikėjo įtempti duotą giją, suvirpinti ją iki nemalonaus zirziančio garso ir dulkelės iš pakraščių pačios buvo pritrauktos. Vienintelis varginantis dalykas, kad turėjai apeiti visus kampelius, kad surinktumei kiekvieną šviesos grūdelį. Darbas nebuvo sunkus, bet Ceres patikino:
   – Kitą kartą išsilaipinsime didesnėje planetoje, todėl bus nelengva, reikės daugiau šitų gijų.
   Merė žaidė virpindama gijas ir krykštavo, kai jos sužibėdavo ryškiau, įsivaizduodama, kaip ryškiai turėtų šviesti Sirijus, visas nuklotas tokių gijų, kaip gijos turėtų išsišakoti į erdvę, o prie jų prisitvirtintų burės ir dabartinis asteroidas virstų spinduliuojančiu laivu. Spindulių laivas, plaukiantis per kosmosą, argi ne puikus kelrodis paklydėliams! Argi ne puikūs namai gyventi! Mergaitės džiaugsmas buvo toks užkrečiantis, kad net Timas pajuto palengvėjimą, ne viskas, ko nenori yra nemalonu. Galbūt gyvenimas asteroide jam visai patiks. Merė pagaliau pamiršo savo mažas nesėkmes, todėl Timas nusprendė, kad Merės džiaugsmas yra didesnis apdovanojimas, nei pabėgimas į kosmosą, kuris pilnas kitų tykančių pavojų ir jam nežinomų nuotykių.