XXVII 

... o užrašai tušti 
ir jų beviltiškai daugėja; 
juos reiksią atiduoti raidei, 
kad ji paskambintų Žodžiu, 
į sakinį įeitų. 

Kad ir nežinomi dangaus keliai, 
manau, suspėsiu dar – 
išgirsiu užrašus tuščius, 
per raidę, žodį, sakinį, per mintį, 
tačiau šįkart svarbiau, kad tie, 
kas stengiasi greičiau numirti, 
ramybėje paliktų tokią viltį. 
Išties sakau: 
o! mano kūno sesės, broliai, 
kai savo dalioje 
į Visagalį esame panašūs, 
net tuštuma, 
net vakuumas absoliutus 
nemoka, negeba mūsų priimti. 
Karalius būtum, šventeiva, 
banditas ar vagis, 
jeigu buvai, esi, 
vadinasi, ir būsi. 

Mirties malūnas 
permala materiją kitaip 
ir pasitaiko taip: 
šventeivą – į banditą, 
vagį – į karalių 
Ir išdidi kaip visuomet 
išlieka būti visokiausia. 

... atrodytų, kaip neilgai buvau 
išėjęs begalybėje klajoti. 
Žinojau, Dievo nematysiu kaip Žmogaus, 
tačiau parėjus atgalios į kūną 
jau savyje, (Savęsp) kaip danguje 
išeisiu Jo ieškoti. 
Su užrašais, beje, 
kad Raidė sakiniais į Bibliją 
kelionę dvasios pagiedotų.