Santrauka:

Jupiteri, tu pyksti, vadinasi tu neteisus, — sako senoves graikai. Pyktis — blogiausia išeitis. Nuo to, ar susipyksit, ar ne, problema nedingsta, tik atsiranda dar... 

Prisėsk, Jupiteri, 
Pasikalbėkim. 
Padėk ragus į šalį, 
Manojoj rankoj nosinaitė
Balta balta 
Kaip angelo sparnai. 
Visai švari, 
Tikrai nepalytėta 
Dar jokio maniako pakelės. 
Akim ko blyksi? 
Skaičiais virsta aukos? 
Ar motinos pražyla sapnuose, 
Kada lopšinę Reguiem sūpuoja? 
Kodėl galingi visad nori būti teisūs? 
Bijau, bet gal ištarti leisi, 
Kad maži taip pat 
Gyventi nori, dievaži. 
Ir turi teisę! 
Bent jau po padais stipresnių 
Alsavimą slopindami. 
Kodėl tyli? 
Užkando žadą atsakymai,
Tyla bevaisiai? 
Pyksti, Jupiteri, bet nespoksok 
Taip baisiai į mane, 
Juk pats regi, kad aš 
It vabalas po tavo kojom, 
Šapelis baimės vėjo gūsiuos. 
Vos mirktelsi — ir aš 
Jau paslika bevėstanti ilsiuos. 
Išgirsti balsą tavąjį geidžiau, 
Bet monologas 
Dvasią atiduoda, 
Neradęs ryšio 
Tarp manęs—tavęs. 
Tyla bežadė, tik aukų balsai 
Dar šnabžda tarp šakų keistai, 
Kad mirė Prometėjas ir 
Angis prarijo šviesą, 
Išlikusią vien 
Nosinaitėje baltoj.