Šis Triptikas – tai ne kalendorinio pavasario kvintesencija. Jis suvaldo ir apjuosia gyvenimo dėsnius. Trys šiandien – kaip užkeikimas: dabar ir visados.
Nežinia–pradžia–vidurys–nežinia.
 
Sprogimas (kaip senų senovėje kaktusas netoli svogūno ir lašinių) radijuoja šviesą. Ji (periodiškai) keliauja pro debesis, o dangaus siunčiamų nuojautų veikiamos pabunda ir budi juslės: akys, ausys, nosis. Patarimai iš šono taipogi nujaučiami (nes žinomi mintinai): ramintis ir gydytis, šturmuoti savo laimę ir pasiekti triuškinančią (patį ir viską) pergalę, nepaisyti minios pavyduolių, trypiančių ir dergiančių pagrindinius troškimus.
Tad bet koks sprogimas-atgimimas pavojingas tiek, kiek esi pavojingas pats sau, bet tai nieko, skeveldras išsilaižytum. Baisesnė yra svaidanti bombas aplinka.
 
Meilė. Kaip gražu ir daugiaprasmiška: auginiesi gyvatę užantyje, paskui ji išsineria...
Ir pasisiuvi lasą, kuriuo galima pliekti visus ir viską. Tai nihilisto gelbėjimosi virvė. Galiausiai išdegintoje žemėje lieka: bėgimas į turistinę žvejybą, naujų plotų žvalgymas, trolinimas.
Tęsiant sprogimo metu užmegztą aplinkos motyvą, viskas yra svetima kaip tik dėl jos, bandos. Laimei, gyvenime prilaiko lipalas – ne tik riša, bet ir maloniai čirškina tam tikrus taškus. „Meilė – asmeninio pobūdžio skandalas“, – rašė A.Čechovas. Bėgtum, bet kur nuo savęs pabėgsi?
 
Trikampis (tvirčiausia architektūros konstrukcija – arka, arba makalavimasis uždaru kampuotu ratu, taipogi visame kūrinyje pastebima Trejybė) išlietas jau baltosiomis eilėmis. Pakitusi stilistika, tempas iš dalies reiškia, kad reflektuojama tai, kas nelabai aišku. Pasirinkimo akligatvyje, arba Trejybės akyje, svarstoma viena: susivaržyti ar ne? Gal nenoriu, smagiau nesivaldyti. Krūvos aplinka tam palanki: gera būti savimi tarp panašių, amorfiškai srūti pakėlus stiklą. Ai, ne, tai lietus srūva stiklu ir paklydimų paženklintu veidu. Taip teka gyvenimas, tas saldusis nuodas, paliečiantis bet ką nepriklausomai nuo to, ar jis jaunuolis Tomas, ar koks pabuvęs Romas.
Poetinė dėsnių pynė prasmingai baigiama trečiuoju prilipimu (čia limpa).
 
Per visas Triptiko dalis pramaišiui eina asmeninė, išorės poveikio bei ryšių gijos, kurios savo ruožtu persipina su patempta kūrinio forma ir turinyje tavaruojančiais gyvatės-diržo-žalčio siluetais. Gal tik man galvoje tavaruoja, bet jeigu ir taip, tai pripažinimas, kad Jūsų darbai primena tapytojo J. Matejko kompozicijas, yra neginčijamas.
Gyvenimas – mūšis, kaip sau nenori. Yra šauktinių, kurie tik ir laukia supernovų sprogimų, o kontūzyti yra matę muilo burbulą.
Bet protelis gali aptemti visiems. Kūrinys prikaustė išmintimi ir jos perteikimo išmone.