Širdį šaldo tamsusis šaltinis,
plaukuose niūrūs debesys miega.
O upely nuskendo auksinis
karštas jausmas – pavirto į nieką.

Meilė šaukdama dangumi plaukia,
ir sustojo ratu gervės – juokias.
Jau pamiršom seniai dieną jaukią,
lyg užmerktų viltis akių vokus.

Ar užsimiršime – imsime virpėti,
ar pašauks dar mudu mėnesiena rojun?
Būčiau tau kaip gėlės – jausmai išsiplėtę –
ir, deja, tik rasai toldama pamoju.

Lyg iš laimės degusi širdis suvyto,
it paspringo dulkėm kietis pakelės.
Vakar dar šaukei – mieloji, iki greito,
šiandien tavo žodžiai tarti apanglės.
 
Nesvarbu pasauliui – jis žolynus pina,
skauduliui nuplauti gal išgersiu vyno?