Priežastis žudyti. Trečias skyrius

Po kurio laiko Luka išsiruošė eiti į parduotuvę, kad mintys bent kiek nutoltų nuo visų problemų, kurios užgriuvo vienu metu. Apsitempusi tamsiais džinsiniais šortais bei raudona berankove palaidine, apsimovė lengvas basutes su raišteliais, pasiėmė rudą odinę rankinę. Žvilgtelėjo, ar piniginėje pakankamai pinigų, ir, išėjusi į laiptinę, ėmė rakinti buto duris.
– Sveika, – pasigirdo balsas jai už nugaros.
Mergina atsigręžė. Priešais stovėjo kaimynas, kurį matė praėjusią naktį.
– Kažko reikia? – paklausė Luka, nė nepasisveikindama. Balsas nuskambėjo gana abejingai.
– Tiesą sakant, norėjau paklausti, kodėl pas tave buvo atvykusi policija.
Mergina neatsakė. Spoksojo šiek tiek nustebusi.
– Gal trumpam užeikime į mano butą, nenoriu, kad svetimi žmonės klausytųsi, – tarė Luka, žvilgsniu parodydama į jam už nugaros esantį butą.
– Suprantama.
Mergina atrakino buto duris ir įleido kaimyną vidun. Buvo šiek tiek neapdairu įsileisti į namus beveik nepažįstamą žmogų, bet kad pokalbio klausytųsi landžioji kaimynė, kurios šešėlį mergina pastebėjo šmėstelint pro durų akutę, ji nenorėjo.
Vos užsidarius buto durims, Markas ėmė žvalgytis po koridorių. Jis buvo nedidukas, netoliese matė duris, vedančias į tualetą bei vonios kambarį, į nedidelę virtuvę. Taip pat dvejos durys į kambarius – vieną dešinėje pusėje, kitą kairėje. Kambario, esančio dešinėje pusėje, durys buvo baltos ir jas vaikinas galėjo pasiekti ranka, jei to būtų norėjęs. Kitas kambarys, esantis kairėje pusėje, buvo už keleto metrų. Jis atkreipė dėmesį, kad durys buvo gana įmantrios, išpuoštos stiklo raižiniais, tad padarė išvadą, kad jame mergina ir gyvena. Kitas kambarys tikriausiai net nebuvo užimtas, kaip suprato, ji gyveno viena.
Markas nusekė merginai iš paskos tiesiai į virtuvę.
Mergina atsigręžė, veido išraiška nieko nesakė apie jos jausmus.
– Tai ko tau reikia? – paklausė ji, beveik priekaištaujančiu balsu.
– Kodėl pas tave buvo atvykusi policija? – pakartojo jis, jausdamasis gana nejaukiai, kad iš viso sugalvojo ateiti pas ją paklausti tokio dalyko. Bet juk čia buvo dingstis vėl ją pamatyti.
– Vakar naktį netoli nuo čia įvyko nusikaltimas, tad jie atvyko manęs paklausti, ar ko nors įtartino nepastebėjau, – trumpai atsakė, nedėstydama smulkmenų.
– Bet kodėl būtent pas tave?
– Aš buvau netoliese, pats mane vakar ten matei.
Balsas buvo suirzęs.
Teisybė, pagalvojo Markas. Kvailas klausimas.
– O dabar gal jau galėtum man paaiškinti, ko tau iš tiesų iš manęs reikia? – paklausė mergina.
Ji greitai mane perprato. Nors vis dar apsimeta, jog manęs nepažįsta.
– Na?
– Norėjau tavęs paklausti vieno dalyko, – lėtai ištarė Markas.
– Tai klausk. Aš neturiu laiko ilgiems pasisėdėjimams.
– Kodėl pabėgai nuo manęs nepaaiškinusi, kodėl tai padarei?

Luka dar per žingsnį nuo jo atsitraukė. Nė velnio nesuprato, ką tas tipas tauškė. Gal jam visai protas pasimaišė? Luka jo visiškai nepažinojo, buvo tiesiog įsitikinusi.
– Atsiprašau, bet tu turėsi išeiti iš mano buto, – pareiškė ji, stengdamasi nuraminti šiek tiek virpantį balsą.
– Tik jau nereikia apsimesti, jog manęs nepažįsti, – jau kiek įsižeidęs pareiškė vaikinas. – Mes pažįstami gerokai ilgiau, nei pora dienų. Dvejus metus pragyvenai mano bute ir pabėgai. Nejaugi nepameni to?
– Nesuprantu, kokius niekus čia tauški, – tėškė Luka ir greitais žingsniais patraukė į koridorių. Visuomet baltas Lukos veidas buvo įgavęs raudoną atspalvį, rankos drebėjo.
– Tuomet gal gali man paaiškinti, ką reiškia visas šitas tavo spektaklis? – nusekdamas jai iš paskos paklausė vaikinas.
– Koks dar spektaklis, velniai griebtų?
Luka net rėkė. Buvo jau beprarandanti kantrybę, jautėsi išsekusi ir grįžusi iš parduotuvės ketino eiti pamiegoti. Kur tau! Turėjo prikibti kažkoks kaimynas, paistantis nežinia ką!
– Tas, kuriame tu atlieki pagrindinį vaidmenį, Samanta.
– Aš... – Luka pasimetusi nutilo. Netikėtai ištartas vardas ją atvėsino, tarsi ant dykumoje įkaitusių akmenų užpylus ledinio vandens. Mergina stovėjo išsižiojusi, negalėdama patikėti savo ausimis.
Samanta.
– Tai pagaliau prisiminei, ar ne? – sarkastiškai prakalbo vaikinas, žengdamas arčiau jos. – Kaip matau, nebuvo labai sunku.
– Aš... Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi! – suriko Luka. Ji greitai pribėgo prie buto durų ir jas plačiai atvėrė. – Lauk iš mano namų! TUOJAU PAT!
– Gerai, dabar aš išeisiu, – kiek pagalvojęs piktai atšovė jis. – Bet anksčiau ar vėliau aš sugrįšiu ir mes viską išsiaiškinsime.
– LAUK!!! – sustūgo Luka, grūsdama jį pro duris. Kaimynui atsidūrus laiptinėje, garsiai užtrenkė jas ir užrakino.
Akimirką Luka stovėjo sustingusi tarsi statula, paskui susmuko ant grindų ir pravirko.
Samanta.

***

Markas trenkdamas durimis sugrįžo į savo butą antrame aukšte ir užsirakino. Vaikinas buvo tiesiog įsiutęs, norėjosi ką nors gerai prilupti. Taip jam niežtėjo kumščius. Sėdęs prie nebaigto tvarkyti rašomojo stalo, nušveitė ant grindų kelis aplankus, taip išliedamas pyktį.
Jis neapsiriko. Tai buvo Samanta.
Kad ir kaip ji stengėsi apsimesti, Markas suprato ją prigavęs ir mintyse net triumfavo. Po tiek metų vėl ją sutiko ir tikrai neketina paleisti, kol visko neišsiaiškins. Nesiruošė visko taip palikti!
O ji vis dar tokia pat graži, kokia buvo tada, kai jie susipažino. Tik moteriškesnė bei seksualesnė. Markui net užgniaužė kvapą prisiminus jos glamones, tobulą kūną, kurį galėjo liesti, bučiuoti. Ilgas naktis, kupinas nenumaldomos aistros ir karščio, kuris galėjo sudeginti...
Atsisėdęs ant lovos Markas pirštais pamasažavo smilkinius, tarsi norėdamas dar kažką prisiminti. Prakaito lašeliai varvėjo jam nuo žvilgančios kaktos, ritosi skruostais ir kapsėjo ant žemės.
 
Juoda aptempta Samantos suknelė dailiai išryškino jos figūros išlinkimus bei iškilumus. Mergina atsigręžė, Markui nė nespėjus pasakyti, kaip ji puikiai atrodo iš nugaros ir kaip gundančiai eidama siūbuoja klubais.
– Tai eini ar ne? – paklausė ji kiek suirzusi, žvelgdama jam tiesiai į veidą savo mėlynomis akimis. Jis sunkiai nurijo seiles ir trumpai atsakė:
– Taip.
– Tai paskubėk, neketinu čia užsibūti dar bent vieną minutę.
Taip pasakiusi ji skubiais žingsniais patraukė link Marko automobilio.
Vaikinas garsiai iškvėpė, atsisveikino su pažįstamu naktinio klubo apsaugos darbuotoju, kuris pavydžiai jį nulydėjo akimis, ir nusekė merginai iš paskos. Vaikinas akies krašteliu pastebėjo apsauginio žvilgsnį ir net šyptelėjo kiek didžiuodamasis savimi.
– Bet ar tu tikra, kad... – tarė Markas, iš švarko kišenės žvejodamas raktelius.
– Noriu pratęsti vakarą tik su tavimi, nejaugi šis noras toks blogas? – nekaltai sumirksėjusi ir pablizginusi akimis paklausė mergina.
– Na... Manau, kad ne.
– Tai ko gi laukiam?
– Mes pažįstami vos kelias dienas...
– Tame nematau nieko blogo, – tarė ji tvirtu balsu. – Važiuojam?
Markas linktelėjo ir nusišypsojo plačia šypsena.

Kai jie abu pasiekė Marko namus,vaikinas pirmiausiai į vidų įleido merginą, tik paskui įėjo pats, uždarydamas paskui save duris. Samanta į butą įžengė tvirtu žingsniu, pasitikinti savimi. Smakras pakeltas ir lengva šilta šypsena veide, nuo kurios vaikinas jautėsi kiek apsvaigęs. Eidama ji šiek tiek siūbavo klubais ir atrodė tokia moteriška bei seksuali.
„O Dieve, ji tobula“, – tada pagalvojo jis.
– Kaip noriu gerti, – pasakė mergina. – Ir čia labai karšta, gali atnešti stiklinę vandens?
– Žinoma, tuoj atnešiu, – Markas eilinį kartą šyptelėjo ir nuėjo į virtuvę, palikęs ją vieną svečių kambaryje.
Galvoje vis sukosi mintys, jog nederėtų taip elgtis. Įsileisdamas į namus beveik nepažįstamą merginą, jis darė klaidą ir pats puikiausiai tai suvokė.
Suradęs stiklinę, ją praskalavo šiltu vandeniu ir įpylė ką tik iš šaldytuvo ištraukto šaltinio vandens. Nemėgo vandentiekio vandens, jis buvo kitoks nei Lietuvoje, prie kurio buvo pripratęs, kol ten gyveno. Galiausiai grįžo į svetainę vis svarstydamas, kodėl taip keistai jaučiasi būdamas kartu su Samanta.
Mergina stovėjo atsirėmusi į sieną nugara, liesdamasi prie jos pakaušiu, mentėmis bei užpakaliu. Viena koja ištiesta, o kita sulenkta. Nugara lengvai išriesta,viena ranka lietė tą pačią sieną, o kita sulenkta ties alkūne, o pirštai ilguose juoduose jos plaukuose. Kelios sruogos dengė Samantai veidą.
„Ji tokia seksuali“, – mintyse net suaimanavo vaikinas ir atsikrenkštė, pasijutęs nejaukiai.
– Koks tu greitas, – pasakė Samanta ir priėjo prie jo. Vaikinas ištiesė jai stiklinę su vandeniu. – Dėkui.
– Nėra už ką, − teištarė jis.
Paėmusi stiklinę Samanta godžiai ją ištuštino. Keli lašai skaidraus skysčio užtiško jai ant šiek tiek apnuogintos krūtinės. Tik tuomet Markas pastebėjo, jog suknelės iškirptė kiek per plati, ir jį iš karto išmušė karštis. Vaikinas stengėsi nevėpsoti į jos krūtinę lyg koks nevisprotis, bet sunkiai sekėsi atitraukti akis.
Padėjusi stiklinę ant šalia stovinčio staliuko Samanta šypsodamasi nužvelgė vaikiną.
– Aš tau šį tą turiu.
Ir nuėjusi į prieškambarį kažką ištraukė iš savo rankinės. Tai buvo brangaus brendžio butelis.
− Tikrai nereikėjo, − jį pamatęs pasakė Markas.
− Bet juk tavo gimtadienis, − priminė mergina. − Reikia tai atšvęsti.
Jos balsas buvo toks gundantis, kad Markui nepavyko atsispirti.
− Atnešiu taures. Tuo grįšiu.
− Einu su tavimi. Padarysiu užkandžių. Tik tu man parodyk, kur kas yra.
 
Ieškodamas taurių Markas paslapčia stebėjo, kaip Samanta pjaustė lašišą ir dėliojo ant jau paruoštų mažų sumuštinukų, kaip ant jų smaigstė alyvuoges ir viską gražiai sudėjo į plačią lėkštę. Jis plovė taures žvelgdamas į smulkius merginos pirštelius, kurie perrinkinėjo raudonasias vynuoges, pagedusias metė į šiukšliadėžę, o geras į nedidelę vazelę, kurią Markui pavyko surasti. Kelias, žinoma, mergina įsimetė į burną, mat negalėjo joms atsispirti.
− Aš jas labai labai mėgstu, − pasakė.
 
Persikėlę į svetainę, jie ilgai gurkšnojo brendį, valgė sumuštinukus bei vynuoges ir kalbėjosi tyliai skambančios muzikos fone. Daug ką sužinojo vienas apie kitą: ką mėgsta, kuo užsiima, dėl ko gyvena.

– Ką norėtum žinoti? – pakeldamas taurę prie lūpų pasiteiravo Markas.
– Kuo užsiimi?
– Aš rašytojas.
– Rimtai? – mergina išpūtė akis.
– Rimtų rimčiausiai.
– Na, tu į tokį nepanašus.
– Tu dar nematei mano darbo kambario, – tarė jis ir nusijuokė.
Kurį laiką abu tylėjo, girdėjosi tik siurbčiojamas brendis bei tyli angliška daina, kurios vaikinas vėliau net neprisiminė.

 
„Kodėl su manimi taip pasielgei, Samanta? − vis klausė savęs Markas, sugrįžęs iš prisminimų. − Kodėl tada mane palikai, kodėl ir vėl sugrįžai į mano gyvenimą? Kad pakankintum ir vėl įskaudintum?“
 
Markas pakilo nuo sofos ketindamas išmesti brendžio butelį, kurį jie gana greitai užbaigė, kai Samanta timptelėjo jam už rankos ir vaikinas vėl atsidūrė ant sofos.
Mergina pirštais lengvai palietė jam krūtinę ir ėmė lėtai, vieną po kitos atsegti marškinių sagas.
– Eee... – numykė Markas, suimdamas jai už riešo.
– Tik nieko nesakyk.
Samanta lūpomis perbraukė jam per kaklą, pirštus panardindama vešliuose jo plaukuose. Kitos rankos pirštai jau mikliai atseginėjo sagas. Mergina visu kūnu prisispaudė prie Marko ir tai jį dar labiau įaudrino. Vaikinas pasidavė ir karštai įsisiurbė jai į lūpas. Neatsitraukė tol, kol abiems pritrūko kvapo. Pažvelgęs jai į veidą, išvydo šypseną, tarsi pritarimą tolesniems jo veiksmams.
Markas parvertė ją ant sofos ir toliau bučiavo į lūpas, į kaklą, švelniai rankomis braukdamas per merginos liemenį, leisdamasis vis žemiau. Brendžio butelis, užkliudytas kažkurio rankos, nusirito nuo stalo ant grindų, bet nė vienam jis jau neberūpėjo.
Tuo metu Samanta nuvilko jam marškinius ir nušveitė juos tiesiai ant svetainės grindų. Merginos ranka slystelėjo žemyn nuogu pilvu, akimirkai sustojo ties kelnių diržu, bet pirštai greitai įveikė sagtį bei užtrauktuką ir įslinko giliau.
Vaikinas tyliai sudejavo.
– Ar tu tikra, kad to nori? – atsiplėšdamas nuo jos lūpų paklausė.
– Ar mano veiksmai tau į tai neatsako?
Daugiau jis nebeklausinėjo, glamonėdamas Samantą, mėgino įveikti jos suknelės užtrauktuką, bet tai padaryti nelabai sekėsi.
Samanta šypsodamasi papurtė galvą, lėtai pakilo nuo sofos ir atsistojo priešais. Vieną ranką grakščiai paslėpė už nugaros ir ėmė traukti suknelės užtrauktuką. Ji žvelgė Markui tiesiai į akis, kelios juodų plaukų sruogos dengė veidą.
Suknelei dailiai nuslydus ant grindų, vaikinas pagalvojo, jog dar nebuvo sutikęs taip tobulai sudėto moteriško kūno – jam taip užgniaužė kvapą.


– Liaukis apie ją taip galvojęs! – riktelėjo sau Markas, kai pajuto, jog buvo šlapias nuo prakaito. Nekentė savęs už tai, kad vėl leido sau taip prisiminti praeitį.
Odeta

2015-03-04 18:40:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Starfire

Sukurta: 2015-03-14 19:45:08

Kai kuriose vietose netgi nereikėtų tarpų (man taip atrodo). Pakeleivis nežino, ar ten ta pati mergina, bet aš žinau jau nuo ansčiau :) Galiu pripažinti, kad kūrinys neblogas. Galbūt netgi taip drąsiai čia viskas aprašyta, kaip aš nerašyčiau. Kažkaip mėgstu viską subtiliau išreikšti. Bet tai tikrai nėra blogai. Nežinau, ar suprantamai parašiau, bet gal autorė žinos, ką turiu omeny.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2015-03-04 20:11:30

Skaitant sakinys Ji greitai mane perprato. Nors vis dar apsimeta, jog manęs nepažįsta autoriaus kalboje iššoka per staigiai. Galima rašyti kabutėse kaip Marko mintį (pvz.: „...“, – irzo Markas).

Lyg ir aiškėja įvykiai užsienyje, bet kiek Marko prisiminimai susiję su dabartine Luka? Samantos vaidmuo Lukai primetamas dėl panašumo ar tai tikrai ta pati mergina? Intriga.
Ryškėja charakteristika, vis pabrėžiant Samantos privalumus: pažįstami vos kelias dienas, o ji jau pradeda veikti be atidėliojimų.
Skaityti nesunku. Turinys bus matyt.
 
apsimovė lengvas basutes > apsiavė
... durys buvo gana įmantrios, išpuoštos stiklo raižiniais, tad padarė išvadą, kad jame mergina ir gyvena > puošyba dar nieko nereiškia; ar rodoma standartinė psichologija? Kiek suprantu, Markui ji neturėtų būti būdinga.
... Markas trenkdamas durimis sugrįžo...> trenkęs
Vaikinas buvo tiesiog įsiutęs, norėjosi ką nors gerai prilupti. > norėjo
Markas suprato ją prigavęs  > kaip suprasti? Prigauti reiškia apgauti; čia gal geriau pričiupęs?
pastebėjo apsauginio žvilgsnį > būdvardis šioje stilistikoje kaip daiktavardis pateisinamas, bet šiaip tai apsaugininkas
nelabai sklandi vieta, kur Samanta liečia sieną, o ranka plaukuose
girdėjosi tik siurbčiojamas brendis > siurbčiojimas
kartojamos atseginėjamos sagos
... riktelėjo sau Markas, kai pajuto, jog buvo šlapias nuo prakaito > kai pasijuto šlapias
 
Kai kur pataisyti skyrybos ženklai ir rinkimo smulkmenos.