Pelanai ir laiką sauja delnus vėsiai ažrakīna,
Sunkias lašas paskutīnis iš akių, kaip iš dungaus,
Kai iš šiaurēs vėjas pūčia, girdis vakaras laukīnis,
Girdis jaunas vasarojus ir tylėjimas žmāgaus.

Pievų proskynas lingvutēs ligi debesią švēsūmą,
Gera skrīst’ karvytei dievą, kol’ ažmiega pradalgys
Vakarykštej mēnasienaj, voras dungų  ažusiūva
Ir ažmerkia  būvis laikas nebematunčias akis.

Tik iš šiaurēs vėjas pūčia, degina vēlyvų dungų,
Ir  par gīlų žēmēs veidų bėga amžinas vanduo,
Unt kalnų beržai ir ugnys, ā gyvenimas par tumpas
Šītų dīdelį pasaulį ir apeit’, ir apgedot’.