Naktis į Žemę žeria baltą šilką
Ir dieviška malonė ima lietis.
Nors dienos kartais būna skaisčiai pilkos
Atėjom ne kentėti, o mylėti.
 
Atėjom ne bijoti, o svajoti
Ir kurti Žemėj laimę savo rankom,
Ir širdimi laisvai džiugiai dainuoti.
O kai jėgų atrodo neužtenka....
 
Ir vėl į širdį dieviška malonė ima lietis,
O mes prisimenam, kad gimėme mylėti.