Miko bėdos (pabaiga)

Pasikalbėjusi su Miku, Rozelė visai nusiramino, o tėvai tyliai niršo ir kantriai laukė, kada pagaliau išsinešdins Mikas.
Jau visai nebedaug liko iki advento. Nebebus Miko, nusiramins ir Rozelė, bet, kai sužinojo, kad ji ketina išvažiuoti kartu su juo, tėvai ne juokais išsigando.
– Ką dabar darysim, motin? – klausia susirūpinęs Šmukštys žmonos. – Juk tikrai gali taip padaryti. Nepririši...
– Visai pablūdo mergiotė. Nieko jai nebereikia. Nei tėvų, nei namų... Raunasi už berno, nieko nežiūrėdama. Kas jos laukia? – aimanavo motina.
– Teisybė. Maža ką jis prišnekėjo, norėdamas prisiviliot. Ar nevertėtų pasiteirauti, kas jis toks iš tikrųjų yra? Bet kaip dabar sužinosi?
– Ogi visai paprastai. Nuvažiuok pas Anuprą. Ten pat gyvena. Jis prirodijo, tegul ir pasako, kaip yra. Bet kas iš to? Mums niekaip negalima išleisti Rozelės iš namų. Vieną ją teturime ir teks atiduoti svetimiems... To neperneš vargšė mano širdis. Čia viskas jos, jai vienai priklauso, ji čia ant visko ponia. O kas bus išėjus? Tik kampininkė... Ne dėl to auginau, kad žydams padlagus mazgotų. O ką žmonės pasakys?
– Tai ką tada daryt? Leisti ženytis? Ir berną priimt už užkurį? Tada tai jau žmonės ne tiek pašnekės.
– Nesinorėtų, oi kaip nesinorėtų... Ne tokį galėtų gauti... Bet matosi, kad kitaip neišeis... Gal geriau leisti už Miko, negu išleisti iš akių?
– Tai taip tu nieko ir nepasakai, nieko nepatari, o daryt kažką reikia.
– Ar taip, ar taip jie apsiženys ir mūsų nežiūrės. Gal tada reikia tartis gražiuoju?
– Tada vis tiek reikia važiuoti pas Anuprą. Turim gi ką nors žinoti apie būsimą žentą. Jeigu kas, tai gal pavyktų atkalbėt Rozelę.
Grįžęs iš miestelio, Šmukštys parvežė neblogų žinių. Vaikinas ne koks laidokas, padorių tėvų ir gyvena neblogai. Gražus dviejų galų namas, dviejų hektarų sklypas prie namo, ūkiniai pastatai, kalvė. Dar nesena motina, laiko karvę, augina kiaules. Kieme tinkliniame aptvare auga pulkas vištų. Žodžiu, šeima verčiasi ūkiškai. Dar Miko tėvas šeimai padeda. Seniai išvažiavęs į Ameriką, bet prisiunčia pinigų...
– Tai va, – toliau kalbėjo tėvas, – apie viską, ką sužinojau, ką pats pamačiau, tau papasakojau, bet nuo to nė kiek ne geriau. Per prastas jis mūsų Rozelei ir gana, bet, jeigu nenorim jos prarasti, teks, matyt, su viskuo susitaikyti...
– Bet kodėl gi jis eina tarnaut, jeigu ir be to gali gyventi? – stebėjosi motina.
– Na, už tai negali peikti. Suaugęs vyras, susieina su draugais, susidaro kompanijos... Reikia gi turėt keletą savų kavalieriškų litų. Pragyvenimui užtenka, o šiaip pinigai turbūt pas motiną. Jeigu kam prireikia, tada jos prašyk. Geriau jau turėti savo.
– Nors tiek gerai, kad ne koks valkatėlė. Nuo žmonių gražiau, bet ne taip kaip reikia ir gana, – prisiminusi vėl apsiverkė motina. – Oi Rozele, vaikeli, pridarei tu mums bėdos. Kodėl taip?.. Kitų mergaitės, kad ir prastesnės, ir tai gauna savęs vertus vyrus, o tu išsirinkai tokį nabagą...
– O gal tegul važiuoja po velniais? – pagailo Šmukščiui verkiančios žmonos, – nenori klausyt, tegul daro kaip nori. Kaip pasiklos, taip išmiegos. Neprapuls... Nenori būti ponia, tegul valgo dešimtininkės duoną.
– O ką mes veiksim be jos? Tušti namai... Gyvensim su svetimais žmonėmis... Juk reikės samdyti dar vieną mergą vietoje Rozelės. Mokėsim svetimiems, valgydinsim svetimus...
– Bet iš to turėsim naudos. Ne už dyką gi.
– O kam ta nauda? Kur ją dėsi? Viskas buvo tik Rozelei, o mums nieko nereikia.
– Na, tada užteks verkti. Darom kitaip. Pasikviečiam Miką, susėdam už stalo, sutariam ir baigta. Apsiženys – tada namuose visi savi. Duktė, žentas, neužilgo ir anūkai... Bus kaip tu nori.
– Ar aš noriu? Abudu nenorim, bet kad taip atsitiko, ką dabar padarysi?..
– Kita vertus, anokia čia bėda, – staiga linksmiau prašneko tėvas, – būna sviete ne tokių bėdų. Gaisrai, koliestvos, o mums tik daugiau onoro reikalas. Visa prie viso, ūkis negaus kelių tūkstančių litų pasogos. Apsieisim ir be jų. Skolos nespaudžia. Be žento vis tiek nebūsim. Ateis koks nors, atsineš pinigus, o klausimas, kaip su juo sugyvensi? Ar mažai tenka girdėt atsitikimų, kai dėl tų pinigų uošvis su žentu už gerklių vedžiojasi. „Kas per aš... Įdėti tokie pinigai... Man tas ir tas priklauso...“ Ir taip toliau.
– Niekas nežino ir su Miku kaip reikės sugyventi, – įsiterpė motina.
– Šiaip ar taip, bet kol aš gyvas, viskas man priklausys. Aš gaspadorius.
– Taip turbūt bus geriausia, – nusišluostė ašaras motina, – gal jiems ir visai gerai seksis.
– Kodėl turėtų nesisekti? Vaikinas nesugriuvęs, darbininkas. Visus metus atsakančiai dirbo man, o dabar dirbs sau. Nemanau, kad ką nors darys kitoniškai. Skaitykim, kad ta mūsų kalba paskutinė. Tiek ir tiek prisišnekėjom, o dabar baikim ir padarykim viskam galą. Tegul ženijasi ir viskas. Rozelei jo reikia, tai tegul sau turi. Kaip nešnekėk, o pora graži. Tegu Dievas mums visiems padeda.
Išsipildė Miko svajonė likti prie žemelės...
skorena

2015-02-23 09:46:53

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Raktažolė51

Sukurta: 2015-04-06 12:41:49

...gaila, kad PABAIGA .Iš tiesų - ką reikės skaityti. Čia taip reta įdomaus skaitymo. Laukim kitų Jūsų rašinių.

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2015-02-23 23:08:09

pabaiga netikėta ir labai jau greitai viskas pasibaigė. reikalingas tęsinys.

Vartotojas (-a): Algimantas

Sukurta: 2015-02-23 22:09:23

Visiškai netikėta pabaiga.
Galėjo gi da biški tas Mikutis pabėdavot...
Ką daba reiks skaityti?
Pasiilgsiu, bet ačiū i už tiek...

Vartotojas (-a): Viltenė

Sukurta: 2015-02-23 20:18:39

Gera pabaiga. :)

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2015-02-23 12:29:51

Pabaiga gera, bet ji kaip ir per greita, ir ar iš tiesų Mikas nori likti prie žemės ir dirbti? Juk namuose ne itin prie darbo buvo įpratęs.Kaip ir norėtųsi dar tęsinio...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-02-23 12:11:07

džiugu, kad tokia pabaiga.Tegyvuoja Meilė.