Namole (3)

Santrauka:
Vėl' už Lionkavos. T'ė,kor tekėje i daba dą tiak Švitė'ns.

Man' atroda, ka lab'ė aišk'ė minkštuma ženlԑ sudėt',
u t'ė, kor ė raide tãres' kietԑ (kietai), tė parašyts tas senovėns ženkols ԑ.
        Netiãks visa buvuse dailuma, igãvs saulԑs i vėju nugáirito spalvo, tuoj už keliuka põsuke, ligi kažin' ko apgailԑdam, rimõje vienioš i lab'ė jau suvargs gritiãla. Aitom nu Dičkal'n'e, net' nepamislitom – gritiãla kaip gritiãla, kaip i viòsu. U jei  patrõpijė ateit' pru linmarko, ãk's' pirmučiaus' i užkliūn už par pãt' vidor' idubuse stoga, gal' dą aną šėm'tmeče pirmõ pusė dioñgta bal̃tԑ švietusiom luntiãlԑm. Jegu tą dubure vidury nebūt buv'ė aprūkuse kamina, iš tola pamanytom, ka unt kokios mẽdžiu krūvos riogsa pakabyts Tamule Širme bal̃ns.

          I tuoj dingtelԑt: a  jau i vėl' paláide ãrkėl' i kulinėl's' ganyts, u pats i miška pagrumė̃lԑ, pažadėjės' parodėt' pačio geriausio vieto, kor nokst unt visa svieta sal'džiausios avietės, acivilioje kokio mergiálko.

          Abu, išgalvodava kok' Perkūna  ãkmen'. Buktԑs, tõ  ãkmen' , vydams i piãklԑ ne i to vieto pakliuvos's', nešes'  viriaus's' šetons. I ka pradėje lyt' baisiaus's' liets,ka ėme ugninėm' žiežirbom žaibuot' iš pat' aukščiause dongos. Šetons isigonda. U kaip isigonda, pradėje smark'ė lԑkt'. Teip belԑkdams to ãkmen' i pamete.

          – U kas to  ãkmen' pamatios, – lėp'šnė suokdava ber̃nԑ mergialkom, prikal'binėdam' ait tą ãkmene žiurėt'. –  U dą geriau, – sakydava, – kas  sava roñkom pasieks ãkmene viršūn'ė, tas viso amž' bos jauns, gražs, i tą nikd jokios nesveikãtos neužstos, i visos bėdos pru šal' praĩs.

          U mergialkos, ras',tiok i nurėje būt'  skai'sčióm burniãlԑm , lin'žiedėm' akiãlԑm, bal'čiausiom runkiãlԑm.

          Bet' lig avičiãvima dą dobrԑ  čėsa, avietės tiok tiok žiedo pradėje kraut'. A Tamuliu Stepunėl's' vėje laukuos' negauda. Bu jau koke strainuma nu pat' mažat'vės' buva. I tiok pamanyk: iščiustiots, išmyluots, terp devyniu seseliu augės', joke var'gele nematės'.

          Kor unksčiou dieva ak's' žiurėje, ka Tamulėm' graičiou ūkės' parimėje nepasturõje. Gal' i Tamulienė nebūt reĩk'ė šitiek kon'čiu apturėt'. Šitiek soñkiu gėmdimu. Gal' Petrute pu  ãpušėm' unt gun'keliu  balt skarial pariošt, čerkasėn' jubkial paridyt i daba sidėtu. Meiliong žvil'gsėn'  nuglostiot kikvieno kiema akmenėl': kiek jū su mergaičkom sava roñkom iš daržu parneše, dilioje daržèl' api lisvials, api kikvieno medel'. I va, pri gonku kaip gražė išraĩte, rūtom kikvieno pašalԑl' apsudina.

          Vis par pãče didel' noro sūnos sulaukt', ka pamil'ėj neišnykt, sakydava.  U kas jam. Žẽmės  buva giãros. Ka i devynios galybės darbu buva,  pats mukėje gerԑ kumanduot'.
Laima-L@

2015-02-11 23:13:06

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Algmar

Sukurta: 2015-02-14 16:15:03

        Ta raidiala: ԑ labai gera, Linkuvos senovėj rasta ir tarmei išryškinti vykusiai panaudota. Tarmės nemokėdamas abejoju dėl  ė,  o – nežinau kaip reiktų ištarti, tai gal ne bendrinės garsai?
 
        Panašiai  „raidiala“ – kaip čia kitatarmiui žinoti, kaip ten ištaria? Va man tai raidēlā, o kits gal galvos – raĩdiala? Gal raidelà?
       Reikia rimtai apgalvoti rašyba, jei jau tarmiškai rašome. Kitaip kūrinys neišbaigtas gaunasi, pats originalumas lieka skaitytojui neprieinamas.  
 

Vartotojas (-a): Medis

Sukurta: 2015-02-12 19:05:25

giars y, bet ta raidiala: ԑ , man kažkaip neteip skaitos, užkliūn

Moderatorius (-ė): Ažeras

Sukurta: 2015-02-11 23:20:12

Tegyvuoja Lionkav.