Įstrigę pusnyse

Nubundame lėtai, beveik laiku,
Aušra ant medžių džiausto drėgnas kojas.
Šešėliais snaigių krentam nuo šakų
Ir pusnyse kvatojam mes, kvatojam...
Kol juoko aidą sugeria šilai,
Vijoklių ūsai vėjo gaidą gaudo.
Veiduos užtrunka ryto atšvaitai, —
O gilios pusnys neskandina, maudo.
Sūpuoja akys spindesį žvaigždžių,
Užgauna vėjas saulės juoką pirštais,
Aš tavo garbanom žaidžiu, žaidžiu...
Kryžiuojas snaigės ir ant lūpų tirpsta.
Aš sumišau, — tai sniego sūkurys,
Kai aklinai naktis duris uždaro.
Žinau, iš mūsų vienas kažkuris
Už sniego durų liks net neįtarus.
Užuovėja

2015-02-09 18:40:27

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-02-11 16:52:02

nepaprastai gražu, o kiek dar gali surasti tarp eilučių...nepaprasta

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-02-10 21:15:47

Įtraukia. Ypač vietoje tie pasikartojimai, jie dar labiau pagyvina kūrinį.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2015-02-10 20:58:00

Šešėliais snaigių krentam nuo šakų
Ir pusnyse kvatojam mes, kvatojam...

Juk tai - nuostabu...  :)

Vartotojas (-a): Viltenė

Sukurta: 2015-02-09 20:12:40

Palietė giliai...Labai gražus, prasmingas, jautrus. Pavadinimas eilėraščiui tobulas. Žodžiu - nei pridėt, nei atimt. Glaudžiu į mėgstamiausius. :) . Sėkmės!