Santrauka:
Patriarchas Jonas Basanavičius kažkada pasakė: kas nežino savo tautos istorijos, tas amžinai lieka vaikais...Taigi, šitas eilėraštis(?) ne (amžiniems) vaikams...
Kai Lietuvą valdė Tiudorai,
visi lietuviai buvo žmonės kaip žmonės:
dirbo žemę, valgė ropes ir gyveno padoriai.
Šoko kadrilį, klumpakojį ir polką su ragučiais,
vaikščiojo oriai susikibę už rankų
ne tik vasario 14-ą ir 16-ą, ne tik vaikučiai pabiručiai,
bet ir priešą plikomis rankomis smaugę suaugę.
Sumušę totorių prie Mėlynų Vandenų,
o barzdotą teutoną prie Žalios Girios,
bet neatsiklausę Habsburgo
ir negavę Rotšildo leidimo,
per anksti įtikėjo pagavę mėlynąją likimo paukštę,
suprask, nepriklausomą laimę atradę,
tad pamiršo šlubą ubagą Algirdą Aleksėjų,
pasijuokė iš kuproto senio Vytauto Aleksandro
ir išsirinko naują tautos vadę –
geltonplaukę amazonę – Šnipiškių Onę mandrą.
Bet?.. Argi visi Tiudorai tokie kvailiai ir užplaukę?...
Būtų mėnesį pakentėję, dar palaukę –
ir būtų sulaukę, kol naujieji anglosaksai
vėl dovanas drabstys atplaukę...
Šį kartą iš naujų ąžuolinių drakarų...
Bet man svarbiau, kad Žemėje netrūktų meilės ir sekso,
ir niekada nebūtų karų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-01-31 19:57:02
Na, gal nesuvaikėjęs, nes praktiškai viską supratau. Nesu istorikas, bet nesu visiškas diletantas. Aišku, kai kur reikėjo pamąstyti dėl herojų identifikacijos, išsireiškimų vertinimų, tikiuosi, kad neprašoviau. Jo, seksas gerai, o karas – ne. :)))
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-01-31 18:38:18
super, tiek istorinių žinių
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-01-31 18:24:39
Patriarcho žodis – nemarus.
Make love, not war – imperatyvas, pirmiausia primenantis žinomą antimilitaristinį šūkį, kuris paskui įsiliejo į kultūrą (pvz., Bitlai ir kt.). Tai jau leidžia samprotauti (patraukus į šoną ir I. Kantą)) apie minties bendrumą, pritaikomumą visur. Net ir artėjančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose.
Nagrinėti istoriją (arba ko nors priešistorę) yra ne tik būtina, bet ir naudinga pažinimui. Vaikystę tam tikra prasme galima susieti ir su ieškojimu (tamsa). Pabrėžiu – tam tikra prasme. Prigimtiniai, dvasiniai žmogaus įrašai tikrai svarbu, bet nepakenks ir atradimai bei žinios.
Likti amžinu vaiku ne tik tyra, smagu, bet ir patogu – nesi atsakingas. Tad drįstu manyti, kad šiuo veikalu kviečiama pažadinti savo sąmonėjimo sraigtelius.
Naudinga pasikartoti Tiudorų ir šiaip istoriją. Kaip žinoma, viskas kartojasi panašiai, tik įvairiomis formomis. Pati konkretybė buvo seniai ir čia ji turbūt tik bendram istoriniam fonui, kuris reikalingas toliau verčiamam Lietuvos istorijos puslapiui (bet ir jis tampa bendra mintimi). Pradžioje brėžiama vaikų (14-oji, Valentinas, arba infantilumas bei sex) ir suaugusiųjų (politika, V. 16-oji, rimtumas) demarkacinė linija, bet tuo pačiu per konkrečius veikėjus imama plačiai plėtoti mintis, kad reikia susitupėti, įvertinti situacijas. Atveriami istoriniai ir apskritai klydimai. Norint pagal savo vertybių skalę galima atpažinti konkrečius veikėjus. Dupletai, pvz. Vytautas Aleksandras (gal Makedonietis), Algirdas Aleksėjus, leidžia galvoti ir apie nacionalinių kontekstų susiliejimą, ir Šnipiškių amazonė Ona iš esmės panašiai – iz griazi v kniazi (čia rusų kalba).
Aiškėja ir kantrybės linija (galima buvo palaukti), gal netgi kaip Kalėdų senelio su dovanomis ir privilegijomis. Jei rimčiau – įžvalgumas, strategijų valdymas.
Leopold, podlyj trus, vychodi! Yra tokia tarpkultūrinė viršlaikinė frazė gyvenkime draugiškai.
Ši žaisminga ir labai rimta organika tinka rinkimams, bet pagrindinė mintis – bręskite, žmonės, ir pirmyn kaip ąžuoliniai drakarai. Gyvenkite, žaiskite draugiškai, drukavodami (sutartis ar ką kita) dar ir mąstykite. Nes kitaip bus drakonų.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-01-31 12:40:12
Ypač patiko eilėraščio antra pusė ...
Tai čia toks priešrinkiminis? Balsuoju! :)