Atminties baruose švilpauja vėjai,
ir mintys sukasi tarsi snaigės pūgoje,
todėl neišgausi to, nuo ko pradėjai,
nes vėjai ūžauja ir galvoje tavoje...
O mintis nešioja lyg sniegą laukuose,
lieka plikos kalvos ir pašlaitėse gūbriai —
stingdanti gyvastis plaukuose baltuose,
bet pasinėrus esi tolimos žiemos eigoje?..
............................................................
Kada užmerktomis akimis braidžiojom pusnyse,
pūga siautėjo tamsioj naktyje, bet nebijojom jos,
jaunatviškas siautulys nugalėdavo bet kokį tabu,
kodėl prisiminimai nedingo iš praeities jos žiemų?..
 
Gilių žiemų prisiminimai neišblėso — gyvi dabartyje
ir nuotykių kupini, kaip speiguotą žiemą kailiniuotų 
ir veltiniuotų jaunatviškų veidų krūva 
skriejome rogėmis aplankyti gimtų namų...
..............................................................
Tokie prisiminimai nuima sąstingio kaukę, ir
tu jau ten, kur kadaise šėliojot jaunystėje veržlioj...