Meilę pajutęs aš kaip ant sparnų skrendu kur tik galiu.
Gryname ore, žiauriai patinka būt su ja.
Ji žino, kaip aš ją myliu, tik jai aš viską prisiekiu,
Net kai būna ji pikta, aš ją apkabinu, tada
Ji tokia tyra, gera, vaikiška, tik mano mylima.
Ir taip liks visada, net tada, kai pasaulis taps juodas,
Tu visada būsi mano vaistai ir kartais nuodas.
Nė vienas urodas tavęs nepalies, kitaip jam negyvenimas išties.
Tu — stebuklas, mano gyvenimą šviesk tamsioje pusėje manęs paties.
Galvą padėsiu tau ant paties, apkabinsiu, nepaleisiu, ištikimai gyvensiu,
Tavim rūpinsiuos, myliu tave kartosiu, kol širdis plaks, to daryti nesustosiu.
Tavo kvapą iš tolo net užuosiu, visada tavim tikėsiu, saugosiu, padėsiu.
Būsi pati tu laimingiausia, man pati svarbiausia...

Tavo akys lyg peiliai žudo mane, blizga naktyje,
Kur žvaigždės, prižadu nusivest tave.
Pasiilgstu tavo rankų šilumos kiekvieną akimirką, nuolatos.
Kai man bus sunku, apkabini mane ir man širdy ramu,
Nes dar kartą sakau, jog be galo tave myliu,
Dėkoti tau už viską turiu.
Prižadėjau, tad, kad ir kaip bus sunku, pažadus aš visada tęsiu.
Tesėk, ką prižadėjai, prašau, ir tu...

Kiekvieną savo surimuotą eilę tau dovanosiu,
Širdim tik dėl tavęs aš alsuosiu.
Bučiuosiu, būsiu meilus, nusileisiu net jei ir teisus.
Aš kartais senamadiškas, banalus, bet tiktai tavo.
Aš tik tavo — taip visada ir bus.
Mes auginsime vaikus, turėsime bendrus namus.
Ateitis mūsų bus bendra, tu būsi mano žmona.
Aš to labai tikiuosi ir dėl šito kovosiu.
Net mirdamas aš apie tai galvosiu.
Aš priklausau nuo šiol nuo tavęs, tad maldauju, nepavesk...