Numinti žingsniai paliko toli už horizonto,             
Pasiimdami dalį esybės tavos su savimi –               
Kodėl sustojai prie liūdesio tako praminto –    
Pasilikusių aidas atklysta gyva mintimi?  
Liūdesio tylioj ramybėj aš tarsi ilsiuosi                        
Ir gaudau vasaros būties vaizdų šešėlius.                  
Pilkoji žiemos dargana manęs neguodžia,                         
Nes aš jos niūriuose takuose pasiklydus...                     
Trumpas saulės kelias akimirksniu išnyks,                 
Niūri vakaro tamsa ilgai kartu alsuos,                  
Tyloj ar vėjo šėlsme vienuma nerims, kol               
Viskas sustings artėjančios tamsos keruose...                   
...........................................................................
Norėtųs dar atrast žmogų, kad pasakytų tikrąją tiesą,
Kurio akys spindėtų nakties žiburėliu danguje,
Juk daugumos žvilgsniai paklydę, akys prigesę:
Tiesos paieška klaidinančiai sunki – pasiklysti joje.
O gal lengviau sutikt minioje sau artimą sielą
Ar sugauti saulės spindulį žalios girios glūdumoj?
Kaip išskirti iš klajojančių sielų vienintelę vieną,
Nejaugi kelio pabaigoje pasiklydai savastyje savoj?
Turi sutikt, jog ilgiausioje tamsoj viskas nurimsta,
Tik pavargusi žemė skleidžia atodūsius paskutinius,
Paniuręs dangus lydėdamas saulę ilgesiu pravirksta –
Sunku nutildyt mintis kaip ir gęstančius jausmus...