Nelingvās mintys seka iš paskās,
Papranti būt’ ir alkanas, ir senas,
Namų nebėr, tik stogas virš galvās,
Ugnis, ir to nebeskūrena.
Tik dūmai graužia dūšių par naktis,
Nebėr kam pasakyt’, kad rytas šaltas,
Kad tiktai vėjas aplunkis,
Tik paukštis sučiulbēs prē vartų,
Kadu vanduo pavasarią atuš,
Gulās unt stalą duona neraikyta,
Ažmirš gegutę suskaičiuot’ metus,
Ir neišauš daugiau unkstyvas rytas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2014-12-19 00:02:18
Nu da palauk su sanatvi. Da ne laikas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-12-18 20:19:04
Gražiai graudumas išsakytas...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-12-18 16:14:28
sugraudino net
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2014-12-18 15:47:12
ašėj ir užuvardijus ailerštį būč tarmiškai ''Senotvė".
gražus..toks suprantamas-gyvenimiškas, todėl man liūdnas.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-12-18 14:12:18
Visada taikli, taupi ir gili Jūsų poezija.
Vartotojas (-a): Kriauna
Sukurta: 2014-12-18 12:21:49
Man jūsų ailas pačias šilčiausias, teip dūšiu paliečia.