Santrauka:
Snaigėj — vieversys.
Nors lapkritys jau baigias, snaigėj – vieversys --
Tu mano vardą parašei ant pirmo sniego,
Vasario pūgos ilgesį tapys --
Jį mūs pavasariai giedoti mėgo
Vyšnaitėje jaunoj gegužio ankstų rytą,
Kada žiedų rasa baltai aptaško širdį --
Rudens glėby tik tylūs lapai kritę,
Kurie nei vėjo, nei lietaus negirdi --
Dangau sugeltas, savo ilgesį slepiu dabar kalnuos
Tarp neapsakomo tyrumo edelveisų --
Nors lapkritys jau baigias, vieversys dainuos --
Per edelveisų sniegą giesmėje pareisiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-11-23 10:33:08
Gyvai alsuojanti lyrika savitais ir nuostabiais vaizdiniais. Snaigėj — vieversys... / Kada žiedų rasa baltai aptaško širdį... / Per edelveisų sniegą giesmėje pareisiu... Romantiška širdis atpažįsta, kas tyra ir šviesu, kas lieka už tų ilgesio kalnų... ir vėl pražysta. Labai gražus, poetiškai įtaigus ir pagavus kūrinys. Ačiū Jums už grožį.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-11-23 03:16:52
Jau pirmojoje eilutėje tas netikėtas sąskambis baigės, snaigėj užburia...
. Geras kūrinys!
Bet paskutinio posmo pirmoji eilutė – akivaizdžiai per ilga (turėtų būti:
Dangaus sugeltas, ilgesį slepiu kalnuos).
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-23 00:36:52
Ir tie edelveisai gerai įsipaišo. Čia aš radaai antrinu.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2014-11-23 00:12:54
gražios Jūsų metaforos. Turtingos eilutės ir tarpeliai tarp jų... nors skamba grakščiai - juntama melancholija, savotiškas ilgesys ir gyvenimo šauksmas... snaigėj vieversys...! :)
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2014-11-22 15:18:08
kas tas yr edelveisas? valsas koks?
:)