Šviečia saulės visą dieną –
Pilnas tvenkinys purienų!
Tarp jų žalios varlės tupi.
Man nuskint gėlytę rūpi –
Mamai dovanočiau ją,
Bet bijau varlių, deja...
 
Varlės kvarkia, kurkia, kraipos:
Pilvas – storas, kojos – laibos.
 
Tik staiga atskrido gandras –
Pūstažandės išsigando!
 
Akys – plečias, oda – žąla,
Liuokt – į krantą, niurkt – į balą!
 
Gandras kaklą kraipo uoliai,
Ieško, kurgi jos prapuolė.
 
Štai – po nendrėm, štai – po krūmais:
Dvi, trys, penkios... Dešimt tūno!
 
Braido gandras tarp purienų.
Duok man, gandre, gėlę vieną.
„Nebijok, – pasakė gandras, –
Varlės šaltos, bet nekanda.
Drąsiai skink gėles pati,
Juk nėra varlių arti!“
 
Kapt – mugurkt – skani varliena!
 
Mamai aš nešu purieną...