Gerumas

Ir ramstosi šakom ruduo sužvarbęs,
Kedena vėjas likusius lapus,
O akys aprėpia taip godžiai dangų,
Lyg savintųsi saulę į namus.
Širdies kertelėj paruoštas jau rūmas.
Dejonės darganų jo nepalies.
Ten žydi sodai, tarpsta viltys naujos –
Žiema nepasiekia žiedų gimties.
Tik kartais laišką nuneša paukštelis.
Čia ratas sukasi margų dienų,
Tai liūdesys, tai džiaugsmas grindžia kelią –
Ir juo lyg karuselė suka mus.
Tik draugiškas petys išlaiko naštą,
Parkritusį išgelbsti ištiesta ranka.
Ne šakos tai –gerumas ramsto dangų,
Dangus jį sugrąžina mumyse...
Laũmele

2014-10-30 19:13:49

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2014-11-26 14:09:34

Ne šakos tai – gerumas ramsto dangų,
Dangus jį sugrąžina mumyse...

Puiki mintis...

Vartotojas (-a): Algimantas

Sukurta: 2014-10-31 06:37:56

Toks mielas, švelnus, gundantis tas - Gerumas...
Gražiai parašyta. Pasiimu...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-10-31 00:18:02

Altruistinis. Gražu ir miela.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2014-10-30 22:10:25

Labai jautrus ir šviesus

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-10-30 19:57:19

Iš ko pažinsi gerą širdį?..Švelni Tavo poezija, Laimute.