Rudens lietus, rudens vėjai,
baugiai tamsus dangus —
beliko laukti baltų pūkų,
dengiančių užmigusią žemę.
Tavasis pasaulis neuždaro
sielos gelmių, lauks ir
pašėlusio vėjo...

Kažkodėl dar laikai nežinioj
apglėbus ne tik savo būtį,
bet laiko ir likimo dovanotą
žodžių prasmę — baimė pasiliko,
neįveikiamą kliūtį sutikus,
todėl praeitį saugai — ji gilesnė.

Daug gavai, daug dovanojai —
pasilikai vienišą kelią,
klajojai sudėtingame svajonių
labirinte, atradai užpustytą
taką ir horizontą tolumoje...

Ėjai be ženklų, be kelio
užslėptos tolumos link —
pasiklydai dėl nerimstančių minčių,
gėrei iš trykštančio šaltinio
vandens skaidraus, šalto —
kol akys veda, dar nepaleidi jų...