Paukštuk

Geriau nebrazdėk man po langu,
Paukštuk rudeninių godų.
Ir taip širdyje skausmas gelia —
Išraižo gėla vėl takus.
Nors saulė su šypsena žadina —
Pabust kaip kadais negaliu,
Kai dienos be baimės ir nerimo
Skraidino ant savo sparnų.
Snapu vis bandai pasakyti ką,
Kojelėm trypsi ant skardos
Ir muziką tylią, kaip dovaną,
Iš meilės bandai atiduot...
Geriau gal brazdėk ir sakyki man,
Kad būsi bičiuliu tikru,
Tuomet, kai ilgėsiuosi draugo,
Atskrisi, pabelsi snapu...
Laũmele

2014-10-20 15:19:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2014-10-20 15:42:58

Koks didelis turi būti ilgesys, kad, nesitikėdamas draugystės iš žmonių, bent iš paukštuko prašytum supratimo. Bet gyvenimas yra gražus, nurs kartais sunku tuo patikėti

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-10-20 15:28:45

Kol nors kokia gyvybė žadina iš stingulio jausmus, yra viltis. Žmogui būtina draugija - kaip kitaip jis pažins pats save?..Paukščio draugystė ne tokia reikli, pabėrei grūdų į lesyklą ir gali tikėtis dėmesio...Ko sumanys reikalauti žmogus, sunku net nuspėti...