Krinta geltonos rudens snaigės,
alsuojanti žemė priglaudžia,                     
gyvybės šaltinis prasideda ir baigias —
gija išsenkanti, trumpa.
 
Kažkas suteikia gyvybei syvus,
kažkas nurodo kelius —
krintantis lapas abejingai pasyvus —
praėjo etapus sunkius.
 
Pavasarį užgimusiu medis alsavo,
vasarą kankino saulės kaitra,
su rudenio vėjais pulsuoja mirtis —
pasitiks šiaurinė žvarba.
 
Krinta ir krinta žalias, geltonas ten,
kur vėjas pasigavęs nuneš:
trumpas ir plonas gyvybės siūlas
nutrūko — pavasaris vėl sumegs.