Vėl sapnas naktį man duris išlaužė
Atnešdamas iš pelkių brendantį tave
Kaži kodėl po šitiek metų
Tu vis dar maudaisi manajam ežere

Ar tik nebus tavęs apėjusi teisybė
Ir ištekėjus kaip vanduo į ąžuolo šaknis
Nes tu krimties ant jo storų šakų sėdėdams
Kad tu ne ąžuolas kad tu ne jis

Kai aš blaškaus danguj tave matydama
Ir kai pavargus atsisėdu mintyse
Meldžiuosi ąžuolui brandos nešėjui
Ištekinusiam tiesą ne mane

Kodėl stabus norėjai pasiimti 
Lyg tavo meilė glūdi po žieve
Ir savo laisvei išskaptuot dar vieną rievę
Nekurk iš ąžuolo uždek mane

Aš vis dar patikėt nenoriu
Kad išėjau neatsiklaususi tavęs
Todėl dabar ant lapų nuskintų rugsėjo
Tik vieno ieškau savimi užtikrinto rudens